BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašas Nr.146

Pirmasis rudens alsavimas vėsa, rytais, ir šiltesnės spalvos saulės spinduliai vakarais - ramina.

Vasara tuoj baigsis, išbyrės likusios dienos, lyg smėlis pro pirštus, kurie braukdami per seniai dažytą medinį suolelį, trupina atsilupinėjusius dažus.

Gera gulėti ant smulkių akmenukų, išsimaudžius šaltame vandenyje, iš lėto atgauti kvapą, gera nurimti.

Beproto norisi ištirpti akimirkoje.

Nuolatinis, kasdienis skubėjimas ištuština sielą, tarsi, brangenybių prikrautus stalčius - vagis, užklydęs į mano gyvenimą. Išnešą laiką, ir ne tik. Šį tą daugiau.

Pavagia mano ramybę.

Kiekvieną vakarą bandau ją pavykti, tačiau, kaip dieną nepailstančiai laksto vaizdai kompiuterio ekrane, taip pat greitai lekia poilsio akimirkos, tad tik dar labiau pavargstu nuo pastangų pailsėti.

Noriu laisvės nuo savęs, noriu leisti sau valandą žiūrėti į vienišą tašką horizonte, noriu šioje valandoje rasti pilnatvę.

Gal pamiršau, jog gyvenimas nuo manęs nepabėgs, tad veltui skubu į niekur, lai kiti bėga…

Tik noriu nurimti.

Rodyk draugams

Sau

Pavargau nuo darbo, nuo rutinos, nuo jausmo, jog galiu pasiekti tiek daug, ir vis gi neturiu didiems pokyčiams galimybių, kas galbūt netiesa? Jog neverčiu kalnų jau daugelį metų. Jie stovi, stovi, stovi…

Kiekvienas kuriame savo realybę, tad kodėl aš susikūriau kalėjimą? Jaučiuosi, tarsi, dusčiau, nors turiu daugiau, nei daugelis, ir tai, ką turiu, yra geriau, nei kiti gali sau leisti, vis tiek man tuščia savyje. Noriu daugiau, geriau, greičiau, beto nepajudinus nė piršto…

Aš pasimetęs. Gal reikia pradėti medituoti, išmesti iš savęs visus norus būti laimingu, ir tiesiog būti tokiu, kaip pataria atvirukai už 2,59eur paduotuvės lentynoje?

Nes, rodos, geriau neturėti minčių, būti tuščiu lapu, bei dar tokiu, kuriame nelieka nė dėmelės, nors pili rašalą kibirais, nei svajoti kiekvieną blaivią akimirką apie nerealiausius scenarijus, kurie niekada netaps realybe, tik tam, kad nusivilti ja, sugrįžus akimirkai?

Jei tik galėčiau vėl būti vaiku, būčiau pačiu nelaimingiausiu pasaulyje, nes aš vienintelis iš visų kiemo padaužų suvokčiau, jog tai ką turime tą akimirką, ką turėjau - praeis.

Saldainius pakeis rytinė kava, žaidimus - monotoniškos, bukinančios, iš sielos džiaugsmą iščiulpiančios užduotys sukraunančios turtus įmonės vadovams. Jeigu kažkada sukaisi vietoje savo malonumui, dabar tai darai, nes esi lengvai pakeičiamas varžčiukas pramoniniame agragate.

Prarandu ryšį su tikrove. Išsigimstu. Esu šiolaikinės visuomėnės cheminių reacijų atmestinis produktas: norintis vartoti, norintis greitai pasiekiamo malonumo, norintis visko iš eilės, kad tik būti “laimingu”, kad ir ką tai reiškia.

Išblėsta romantika, nukrenta rožiniai akiniai, ir pasaulis pats iš savęs gražus, tik aš bjaurus, aš neįsileidžiu į save to grožio, nes aš nebe tas jau?

Kartais pagalvoju, kas būtų, jeigu visi žmonės būtų tokie pat kaip aš? Koks tada būtų pasaulis?

Pirmą dieną vyktų masinė orgija, antrą dieną tūkstantiniai žudymai iš pavydo, trečią tvarkymasis, ir mirusiųjų laidojimas. Ir taip, kol nebeliktų nieko. Tikriausiai.

Arba visuomenėje nebūtų jokių pokyčių, nes mes nesame tokie vienalyčiai, vienpusiai, statiški, nekitųs. Viename žmoguje sutelpa visas pasaulis, arba bent jau aš taip norėčiau galvoti.

Nesvarbu.

Rodyk draugams

Ištrinti save

- Ar galiu prisėsti šalia?

Pakeliu akis.

Smėlio spalvos paltas. Sena, nusitrynusiu viršeliu, knyga, kairėje rankoje. Bebaigianti susmilkti cigaretė tarp pageltusių nagų dešinėje, šalia jų garuojantis kavos puodelis.

Nuleidžiu žvilgsnį žemyn.

Vienintelė laisva vieta lauko kavinukėje - šalia manęs.

- Žinoma, prašom.

Vėl ištrinu save iš realybės, šios akimirkos, visų pasirinkimų, kurie lyg vistantys domino, stumdami mane į priekį pasodino į šią kėdę.

- Ar skaitai knygas? - lyg iš gilaus vandens paviršių lėtai pasiekęs burbulas, žodžiai, priverčia mane atplėšti akis nuo jaukios, išmaniosios užmaršties.

- Kartais… - vėl krentu į rankose laikomo ekrano šviesą, noriu dar… visko, kas joje slepiasi.

- Ar teko skaityti šią? - pastumta stalo paviršiumi, jį tyliai viršeliu sušnabžda, atverdama pavadinimą “Mano gyvenimo istorija”, autoriaus vietoje, tik trumpas, išblukęs žodelis “Aš”.

- Neteko. Čia tikriausiai pokštas? - šnypšteliu pradedančio įkirėti pašnekovo pusėn.

- Ir man ne. - Balsas atrodo toks pažystamai pavargęs,- Niekada taip ir nešdrįsau jos atverti, bijodamas to, ką galiu perskaityti, tačiau visada nešiojuosi ją su savimi, tam jeigu…

Tyla..

Veide greičiau šmėsteli baimė, nei rankos spėja suvokti norinčios pulti ginti, greitai mano ranka verčiamus puslapius. Visi iki vieno tušti.

- Ką gi,- tariu užjaučiamai,- sveikinu įstojus į klubą žmonių, kurių po mirties niekas neprisimins. Matyt, baimė atrasti ateitį, ištrynė praeiti. Viskas, kas liko, tik ši akimirką…

Pasirausęs tašėje, paduodu vis dar žado neatgaunančiam pašnekovui rašiklį.

- Imk, atversk pirmą puslapį ir rašyk.-  paliepiu šaltu balsu,-  ”Viskas, kas įvyko mano gyvenime, iki šios akimirkos, lyg vistantys domino, vertė judėti į priekį. Visi mano pasirinkimai, lyg netinkančios dėlionės dalys susidėjo į šiuos tuščius puslapius.

Aš nesu, todėl niekada nebuvau.

Aš būsiu, todėl dabar rašau.

Aš atrasiu save, nors gal būt niekada nepažinojau, o jeigu pažinojau - pamiršau.

Nebuvo vakar, nebus rytojaus.

Yra tik dabar.

Ir vis tiek mes bandome save ištrinti”.

Vėl nuleidau akis į išmaniojo ekraną.

Ištryniau “dabartį”.

Rodyk draugams

Papasakoti save reiškia…

… sudėti sielą į tarpus tarp sakinių eilučių, tarsi, magui atskleisti paslaptį savo burto, taip prarandant paskutines dulkes stebuklingumo.

Mes kasdienes užsidedame kaukes, piešiame savo veidus, pjauname, siuvame, klijuojame, atimamame, daliname, pridedame prie savęs, lyg matematinės lygties, ryškių spalvų, kad pasaulis aplink mus girdėtų, kad matytų, kaip daužydami krūtinę kumščiu, šaukiame: “Štai kas AŠ esu!”.

Bet kas išspręs tiek daug melo?

Supras tik tiek, kurie už popierinės sienos būdami klauso, kitoje pusėje kalbant jų autentiškąją sielos pusę, tačiau niekada nebandantys prasiveržti pro užsklanda į ją, nes prieš akis plyti šaltas granitas. Mes akli virvėms, kuriomis save surišome.

Ar verta susižeisti bandant ištrūkti?

Galbūt nėra, ko lyginti, vėjo pojūčio sparnuose, su paukščio skrydžiu vykstančiu vaizduotėje, bet menas sukurti realybę pilkoje kasdienybėje, ir yra ta šiluma, kuri sudegina mago kortas, palikdama vienintelę, kurią jis norėjo, jog pamatytumėte dar prieš prasidedant burtui.

Rodyk draugams

Meilė ir kiti chemikalai

Slidžios ribos yra tarp: noriu ir reikia; tarp būtina ir paprasčiausiai priprasta; tarp manęs ir jos.

Pradėti labai lengva. Įsisuki, lyg į verpetą, pasileidi pasroviui, esi nešamas, mėgaujiesi ta gaivališka energija, gyvybe, pasiduodi, ištirpsti… Pralekia keletas metų, ir neberandi savęs, išsibarstei pakelėse gyvenimo.

Sustoji apsidairyti.

Svajonės, nežinomybė išmainytos į stabilią algą, laisvė į darbą nuo aštuntos ryto, iki penkių vakaro, aš į kitą.

Apsiblaususios akys, bet jau nebe nuo žolinčiaus paslapčių, nuo miego trūkumo, juk norisi pagyventi gryžus po darbo.

Sunkiausia susitaikyti su tuo, kuo tampi, ir mirštame tikriausiai, kai gyvenime “reikia” tampa “pripratau”.

Vaikystėje realybę suryjame gabalais, nekramtę - suaugę it gurmanai skanaujame trupiniais paslapties, jeigu sugebame jos atrasti kasdienybėje.

Rodyk draugams

2014

Nurašome dar vienerius metus, sudedame atsiminimus į archyvus, viską į savas vietas. Nežinau, kaip kiti jaučiasi šią dieną, bet susumavęs viską, ką turiu, ko netekau, atrandu vis daugiau vietos viduje, tuštumos, erdvės.

Tarsi, vaikystėje būčiau buvęs apdovanotas turtais, kuriuos per metų metus išdalinau, atidaviau daugiau, nei kas kada davė man. Gal greičiau daugiau, nei sugebėjau priimti.

Šiandien pagalvojau, jog žmogus miršta du kartus per savo gyvenimą: kai sustoja jo gyvybinės funkcijos, ir dar vieną kartą prieš tai - kai jis nustoja svajoti, kai jo vidiniame kambarėlyje nebelieka nieko, tik tuščias liūdesys.

Naujų metų akivaizdoje duodame sau pažadus. Ne kartą pasižadėjau būti geresnis, tačiau netapau kažkuo daugiau, nei buvau prieš tai… Naujųjų metų akivaizdoje tiek daug “galbūt” sukasi galvoje, jog galbūt geriau rinktis kitą laiką gyvenimo sprendimams priimti.

Šiandien užteks pamėginti susitaikyti su savimi.

Rodyk draugams

BArbĖ

Mes pavertėme aistrą valiuta, ir su kiekvienu paviršutinišku žurnalu ji nuvertėja.

Mylėjau moters įdėją, tačiau moteris jau nebe ta, kaitrioj šviesoj plastikas jos veido suminkštėja.

Ir nebeverks jau ji, netekus mylimo žmogaus, akis suparaližavo botokso neurotoksinai.

Širdis atiteks tam, kas aukcione didesnę kainą šauks, pinigai nuspręs, kaip susidės likimai.

Aš palydėsiu akimis link horizonto, tokią dirbtinai gražią, linksmą, trapią, gležną, kūdą,

Stebėsiu, kaip šoks į pinigų bangas, ta paslaptinga asmenybė - barakuda.

Rodyk draugams

Atsikvėpiant

Atiduoti save visą, ir mainais gauti tik šalnas rudenines, piktus žvilgsnius, ir priekaištingą šarmą, kuri aptraukia širdį, velyvais vakarais, nes temsta anksti.
Atsidusus, giliu, sunkiu, daug ką slepiančiu atodūsiu, stebėti besiritančius garų debesis, paliekančius šaltą drėgmę ant lūpų, nelyginant bučinys, kuris jau nebešildo kaip kadaise.
Ne laikas žudo meilę, ir ne trejus metus ji trunka - žodžiai kuria, lygiai taip pat griauna, lygiai taip nutylėtos mintys žūsta kartu su neišsakytais atsiprašymais, piktais reikalavimais, naiviais pokštais, pagiežingais įskaudinimais.
Ne aš jau esu tuo, kuo norėjau būti, ir ne man priklauso rytojus. Vakarykštės dienos pasibaigia su paskutiniais gestančiais saulės spinduliais, ir nieko daugiau tik šios akimirkos pilkumas lieka man, susigyventi su juo, susilieti, apsiprasti, rasti šilumą degtuko liepsnoje.
Kartais nereikia nieko, kartais visko per daug. Trūksta vieno žodžio iš reikiamo žmogaus, tūkstančiai skandina liūdesy iš pikto lūpų.
Tavęs ieškosiu tavyje, nors be tavęs galbūt tavy daugiau aš ir nerasiu nieko.

Rodyk draugams

Priklausomybė

Stebiu savo vidų, kaip Dorianas Grėjus stebėdavo portretą, kuriame atsispindėjo jo siela. Manasis taip pat trūnija, pūva, skirtumas tik tas, jog aš amžinai jaunas ir gražus neliksiu, kiekviena priklausomybė, pikta mintis, nuodėminga fantazija it upės vaga įsirėš į veidą. Nieko tokio, pasenti nebijau.

Bijau likti įkalintas savo minčių, nes nesvarbu, kiek svetimų grandinių nusimesčiau, nueisiu tik tiek toli, kiek mano mintys duos laisvės kojoms, bei svajonėms.

Siaubas sukausto, kai suvokiu, koks gyvybingas, bei godus parazitas auga mano galvoje. Ir aš kasdien jį maitinu, glostau, šeriu informacija, naujienomis, beprasmybėmis, tuštuma. Visą laisvą erdvę savyje užpildau šiukšlėmis, kiekvieną sekundę panaudoju naršymui įvairiuose portaluose: porno, politika, karas, išdavystės, bei kitos soc. nesąmonės, nusikaltimai, nelaimės, skausmas, pasiekimai, mokslo pažanga, įvairūs paveiksliukai, šūdai ir myžalai…

Tai niekas kita, kaip šūdai ir myžalai. Nesuprantu, kas pasidarė su manimi, nuo kada nustojau ieškoti originalumo, gilumo, ir kiekviena beprasmiška mintis, tapo tokia įdomi, svarbi. Aš priklausomas nuo interneto, nuo informacijos.

Buvau priklausomas nuo alkoholio - gerdavau, kol netekdavau sąmonės, ir tekdavo dėlioti it dėlionę paskutinių kelių nakties valandų prisiminimus, kad bent kiek suvokčiau, kur buvau, ką dariau. Tačiau atsibodo, nebetenkimo tai mano išlavinto skonio blogybėms..

Buvau priklausomas nuo žolės - rūkiau, vartojau, kol realybė pradėdavo maišytis, su fantazijomis, optimizmas su pesimizmu, šokau su velniais, ir raganaitėm, slėpiausi viduje savęs ištikus psichozei, apėmus paranojai. Atsibodo ir tai, išroviau su šaknim šį magišką augalą.

Bet informacija, internetas - visada buvo fone, tyliai kasėsi gilyn į mane, kol aš savo dėmesį nukreipęs į pašalinius trukdžius buvau. BAZINGA!!! Dabar nebegaliu išbūti pats su savimi vienas keletos akimirkų, man reikia įpilti į save degalų, man reikia to beprasmio užesio galvoje, reikia, kad kažkas vyktų nuolatos, nes pats gyvenimas savaime man atrodo beskonis. Kaip skaudu… Teks daug taisyti save, laužyti, keisti, kad galėčiau žiūrėti į kiekvieną medį ne į kaip matytą begalę kartų, bet kaip į vieną iš begalės, unikalų, kad atrasčiau vėl paukščių čiulbesį, kad skaičiuočiau žvaigždes, ir bėgčiau į vėją ištirpti.

Noriu rasti vaiką, kuriuo kažkada buvau, ir jį atgaivinti. Tikiuosi, jog visi tie nuodai dar jo galutinai nenužudė. Aš turiu gyventi, turiu gyventi sau savo gyvenimą.

Rodyk draugams

Nuotrupos minčių

Bėga laikas tolyn, arba tiesiog gyvenu to iliuzijoje. Ir keičiasi viskas, rodos, tik kažkodėl ne į gerą, nors noriu to.

Gaila, kai buvau mažas niekas nepasakė, ką reiškia būti suaugusiuoju, jog pasirinkimai lemia viską, nieko lengvo nebūna, nebėra, kaip pabėgti nuo realybės.

Pasislėpęs spintoje tada galėjai išvengti demonų šešėliuose, tačiau dabar nesvarbu, kiek laiko tūnosi užsidaręs problemos visada lauks kitoje durų pusėje.

Kada gana yra gana? Kada laikas pasakyti -viskas, aš daugiau taip nebegaliu, ir užrakinus duris, niekada nebegrįžti?

Koks bailus, bei niekingas yra noras visada išlipti iš bėdos sausam… tik tam, kad netektų pasakyti to, kas neišvengiama..

Rodyk draugams