BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Meilė ir kiti chemikalai

Slidžios ribos yra tarp: noriu ir reikia; tarp būtina ir paprasčiausiai priprasta; tarp manęs ir jos.

Pradėti labai lengva. Įsisuki, lyg į verpetą, pasileidi pasroviui, esi nešamas, mėgaujiesi ta gaivališka energija, gyvybe, pasiduodi, ištirpsti… Pralekia keletas metų, ir neberandi savęs, išsibarstei pakelėse gyvenimo.

Sustoji apsidairyti.

Svajonės, nežinomybė išmainytos į stabilią algą, laisvė į darbą nuo aštuntos ryto, iki penkių vakaro, aš į kitą.

Apsiblaususios akys, bet jau nebe nuo žolinčiaus paslapčių, nuo miego trūkumo, juk norisi pagyventi gryžus po darbo.

Sunkiausia susitaikyti su tuo, kuo tampi, ir mirštame tikriausiai, kai gyvenime “reikia” tampa “pripratau”.

Vaikystėje realybę suryjame gabalais, nekramtę - suaugę it gurmanai skanaujame trupiniais paslapties, jeigu sugebame jos atrasti kasdienybėje.

Rodyk draugams

2014

Nurašome dar vienerius metus, sudedame atsiminimus į archyvus, viską į savas vietas. Nežinau, kaip kiti jaučiasi šią dieną, bet susumavęs viską, ką turiu, ko netekau, atrandu vis daugiau vietos viduje, tuštumos, erdvės.

Tarsi, vaikystėje būčiau buvęs apdovanotas turtais, kuriuos per metų metus išdalinau, atidaviau daugiau, nei kas kada davė man. Gal greičiau daugiau, nei sugebėjau priimti.

Šiandien pagalvojau, jog žmogus miršta du kartus per savo gyvenimą: kai sustoja jo gyvybinės funkcijos, ir dar vieną kartą prieš tai - kai jis nustoja svajoti, kai jo vidiniame kambarėlyje nebelieka nieko, tik tuščias liūdesys.

Naujų metų akivaizdoje duodame sau pažadus. Ne kartą pasižadėjau būti geresnis, tačiau netapau kažkuo daugiau, nei buvau prieš tai… Naujųjų metų akivaizdoje tiek daug “galbūt” sukasi galvoje, jog galbūt geriau rinktis kitą laiką gyvenimo sprendimams priimti.

Šiandien užteks pamėginti susitaikyti su savimi.

Rodyk draugams

BArbĖ

Mes pavertėme aistrą valiuta, ir su kiekvienu paviršutinišku žurnalu ji nuvertėja.

Mylėjau moters įdėją, tačiau moteris jau nebe ta, kaitrioj šviesoj plastikas jos veido suminkštėja.

Ir nebeverks jau ji, netekus mylimo žmogaus, akis suparaližavo botokso neurotoksinai.

Širdis atiteks tam, kas aukcione didesnę kainą šauks, pinigai nuspręs, kaip susidės likimai.

Aš palydėsiu akimis link horizonto, tokią dirbtinai gražią, linksmą, trapią, gležną, kūdą,

Stebėsiu, kaip šoks į pinigų bangas, ta paslaptinga asmenybė - barakuda.

Rodyk draugams

Atsikvėpiant

Atiduoti save visą, ir mainais gauti tik šalnas rudenines, piktus žvilgsnius, ir priekaištingą šarmą, kuri aptraukia širdį, velyvais vakarais, nes temsta anksti.
Atsidusus, giliu, sunkiu, daug ką slepiančiu atodūsiu, stebėti besiritančius garų debesis, paliekančius šaltą drėgmę ant lūpų, nelyginant bučinys, kuris jau nebešildo kaip kadaise.
Ne laikas žudo meilę, ir ne trejus metus ji trunka - žodžiai kuria, lygiai taip pat griauna, lygiai taip nutylėtos mintys žūsta kartu su neišsakytais atsiprašymais, piktais reikalavimais, naiviais pokštais, pagiežingais įskaudinimais.
Ne aš jau esu tuo, kuo norėjau būti, ir ne man priklauso rytojus. Vakarykštės dienos pasibaigia su paskutiniais gestančiais saulės spinduliais, ir nieko daugiau tik šios akimirkos pilkumas lieka man, susigyventi su juo, susilieti, apsiprasti, rasti šilumą degtuko liepsnoje.
Kartais nereikia nieko, kartais visko per daug. Trūksta vieno žodžio iš reikiamo žmogaus, tūkstančiai skandina liūdesy iš pikto lūpų.
Tavęs ieškosiu tavyje, nors be tavęs galbūt tavy daugiau aš ir nerasiu nieko.

Rodyk draugams

Priklausomybė

Stebiu savo vidų, kaip Dorianas Grėjus stebėdavo portretą, kuriame atsispindėjo jo siela. Manasis taip pat trūnija, pūva, skirtumas tik tas, jog aš amžinai jaunas ir gražus neliksiu, kiekviena priklausomybė, pikta mintis, nuodėminga fantazija it upės vaga įsirėš į veidą. Nieko tokio, pasenti nebijau.

Bijau likti įkalintas savo minčių, nes nesvarbu, kiek svetimų grandinių nusimesčiau, nueisiu tik tiek toli, kiek mano mintys duos laisvės kojoms, bei svajonėms.

Siaubas sukausto, kai suvokiu, koks gyvybingas, bei godus parazitas auga mano galvoje. Ir aš kasdien jį maitinu, glostau, šeriu informacija, naujienomis, beprasmybėmis, tuštuma. Visą laisvą erdvę savyje užpildau šiukšlėmis, kiekvieną sekundę panaudoju naršymui įvairiuose portaluose: porno, politika, karas, išdavystės, bei kitos soc. nesąmonės, nusikaltimai, nelaimės, skausmas, pasiekimai, mokslo pažanga, įvairūs paveiksliukai, šūdai ir myžalai…

Tai niekas kita, kaip šūdai ir myžalai. Nesuprantu, kas pasidarė su manimi, nuo kada nustojau ieškoti originalumo, gilumo, ir kiekviena beprasmiška mintis, tapo tokia įdomi, svarbi. Aš priklausomas nuo interneto, nuo informacijos.

Buvau priklausomas nuo alkoholio - gerdavau, kol netekdavau sąmonės, ir tekdavo dėlioti it dėlionę paskutinių kelių nakties valandų prisiminimus, kad bent kiek suvokčiau, kur buvau, ką dariau. Tačiau atsibodo, nebetenkimo tai mano išlavinto skonio blogybėms..

Buvau priklausomas nuo žolės - rūkiau, vartojau, kol realybė pradėdavo maišytis, su fantazijomis, optimizmas su pesimizmu, šokau su velniais, ir raganaitėm, slėpiausi viduje savęs ištikus psichozei, apėmus paranojai. Atsibodo ir tai, išroviau su šaknim šį magišką augalą.

Bet informacija, internetas - visada buvo fone, tyliai kasėsi gilyn į mane, kol aš savo dėmesį nukreipęs į pašalinius trukdžius buvau. BAZINGA!!! Dabar nebegaliu išbūti pats su savimi vienas keletos akimirkų, man reikia įpilti į save degalų, man reikia to beprasmio užesio galvoje, reikia, kad kažkas vyktų nuolatos, nes pats gyvenimas savaime man atrodo beskonis. Kaip skaudu… Teks daug taisyti save, laužyti, keisti, kad galėčiau žiūrėti į kiekvieną medį ne į kaip matytą begalę kartų, bet kaip į vieną iš begalės, unikalų, kad atrasčiau vėl paukščių čiulbesį, kad skaičiuočiau žvaigždes, ir bėgčiau į vėją ištirpti.

Noriu rasti vaiką, kuriuo kažkada buvau, ir jį atgaivinti. Tikiuosi, jog visi tie nuodai dar jo galutinai nenužudė. Aš turiu gyventi, turiu gyventi sau savo gyvenimą.

Rodyk draugams

Nuotrupos minčių

Bėga laikas tolyn, arba tiesiog gyvenu to iliuzijoje. Ir keičiasi viskas, rodos, tik kažkodėl ne į gerą, nors noriu to.

Gaila, kai buvau mažas niekas nepasakė, ką reiškia būti suaugusiuoju, jog pasirinkimai lemia viską, nieko lengvo nebūna, nebėra, kaip pabėgti nuo realybės.

Pasislėpęs spintoje tada galėjai išvengti demonų šešėliuose, tačiau dabar nesvarbu, kiek laiko tūnosi užsidaręs problemos visada lauks kitoje durų pusėje.

Kada gana yra gana? Kada laikas pasakyti -viskas, aš daugiau taip nebegaliu, ir užrakinus duris, niekada nebegrįžti?

Koks bailus, bei niekingas yra noras visada išlipti iš bėdos sausam… tik tam, kad netektų pasakyti to, kas neišvengiama..

Rodyk draugams

Ieškau draugo…

Žmogaus, kuris gyvena savo pamišime, tačiau jį slepia puikiai, ir dėl to tik dar labiau eina iš proto. Tokio, kuris bijo nusiimti kaukes, bet padarytų tai nė nemirktelėjęs, jei rastų kitą tokį patį teatro artistą, su kuriuo galėtų nuoširdžiai pasikalbėti akis į akį užkuliusiuose, kol salėje artimieji laukia vaidinimo.

Noriu sielos draugo, jeigu siela egzistuoti gali. Noriu kažko, kas vietoj alaus bokalo ieškotų to, ko neranda, vietoj smilkstančių cigarečių, pirštais sklaidytų knygų puslapius. Ieškau kažko, kas būtų toks pat pasimetęs, ir tuo pačiu taip arti tikslo, kaip aš.

Noriu daugo, su kuriuo sutartume, jog ne visiems raudona - raudona, ir žodžiai per daug riboti, kad suprasti vienas kitą. Bet tam ir būtų gyvenimiškos patirtys beveik identiškos - be žodžių rastume vienas kito tiesas tikromis mums.

Ieškau kažko, kas tarp visų šių eilučių išskaitęs tai, kas nutylėta, suprastų, jog ir jis ieško draugo.

Rodyk draugams

Kelias į beprotybę

Šis įrašas lyg dienoraščio puslapis, išplėštas iš savojo gyvenimo, suglamžytas, išmestas…

Beprotybė - toks saldus žodis, skambesiu primenantis “medų”, arba “marmeladą”, ir lygiai taip pat nuo jos bloga, kaip nuo per didelio kiekio saldėsių.

Jeigu šiam desertui reikėtų parašyti receptą, jis atrodytų taip:

6 arbatiniai šaukšteliai - nerealių lūkesčių;

2 dideli valgomieji šaukštai - vienatvės;

1 stiklinė - prarasto nuoširdumo;

1 litras - neišsakytų/nutylėtų jausmų;

1 nedidelis žiupsnelis -  atsisakytų pomėgių;

2 pilnos saujos - asmenybę ardančios priklausomybės;

Viską gerai išmaišę, įminkykite į nuolat augantį viduje uždarumą, ir laikykite po pagalve, kol bemiegės naktys užaugins norą viską mesti, ir išeiti gyventi į kalnus. Beje, jeigu turite draugų, nebedėkite jų į jokius kitus patiekalus, ir į šį taip pat, nes jie gadina skonį, aišku priklausomai nuo to, ką gaminate.

Taip aš užkandžiaju, nuolatos kemšu į save šį nesveiką maistą, kuris išpučia neigiamą asmenybės pusę, lyg mėsainiai pilvus storulių. Aš irgi storas, tik liūdesiu, melancholija.

O jei rimtai, keista, kaip susideda viskas į krūvą, ir juokinga tuo pačiu, jog darželyje, mokykloje moko tikybos, muzikos, lietuvių, matematikos - visko, tik ne to, kas svarbiausia - gyventi.

Tokiomis sąlygomis aš užaugau - jausdamas, kaip nuolat prarandu save dar neatradęs, nuo manęs tik byra tai, ką laikau savo asmenybe, o naujo nieko neužsiauginu. Blunku, blunku, blunku.

Viskas būtų gerai, jeigu ne žmonės, nes nuo jų nepabėgsi. Tad tenka apsišarvoti kantrybe, kaukėmis, nors kasdien sau pasižadu būti savimi - neišeina, paprasčiausiai nežinau, kas esu, greičiau, kas iš manęs liko.

Taigi stengiuosi atitikti lūkesčius, patenkinti norus, paglostyti ego, dėl to trupučio meilės, kurios taip trokštu, bet vėl pakiša koją iliuzijos, nes gyvenime meilė nėra tokia saldi, kaip ant žurnalų viršelių.

O gal - eilinis “gal” - aš tik sugedęs laikrodukas, kuris tiksi, tačiau rodyklė nebešokinėja tolyn ratu, tik tik tik tik tik vienoje vietoje spurda negalėdama pabėgti nuo savo minčių - “aš stoviu vietoje”. Aš irgi neatsikratau nuojautos, jog seniai nežinau, kas tas “AŠ”.

Galiausiai prarandu save, į lovą įsisuka nemiga, kuri žadina naktimis, atitolstu nuo visų, kas galėtų padėti?, ir vis kirba giliai noras, ar nuojauta, ar viltis, kad jeigu giliai pakapstyčiau, pavyktų atrasti kažką savyje, kas nebūtų man svetima, ką pamilčiau labiau už viską pasaulyje, ir per tai pamilčiau pasaulį, nes nebereikėtų ieškoti savo esybei patvirtinimo išorėje, kituose, aš pats sau būčiau pasauliu - tobulu, šviesiu, visokiu, kokio tik man galėtų reikėti. Aš žinočiau tiesą…

O kol kas, beprotybė leidžia šaknis į mane, bei nuojauta kužda, jog vaisiai saldūs nebus.

Rodyk draugams

Buvau pradingęs aš…

… buvau aš pasimetęs. O kas nėra?

Ieškojau, ieškau, vis viliuosi, jog rasiu, kaip radau sudėtus plunksnakočius elektrinius - mano žodžių saugyklą.

Radau, jog keičia laikas mus, kaip vanduo keičia upės vagą, kaip tikintieji praradę tikėjimą ieško naujų dievų, taip aš barstau save po žemės mažą lopinėlį, renku save iš naujo, ir suprantu, kaip trūksta mano mintims rišlumo, sielai šilumos namų jaukumo. Prisiminimai apie vaikystę gelbsti, lyg lašai nuo užkritusios nosies, pavasarinei slogai puolant, bet ar aš sveikstu vidumi nuo jų?

Na, bet aš esu - nes aš mąstau? Ar ištiesų mąstau? - klausiu savęs, bet nutyliu tiesą. Gal nevisiems mums būtina žinoti - višta, ar kiaušinis, pirma atsirado…

O tiem, kas pasigedo manęs - nuoširdžiausias ačiū, aš dar išridensiu mintį - vieną, kitą. Tik palaukite.

Rodyk draugams

Pesimizmo pramonė

Pesimistu gimstama - įrodyta moksliškai, viso labo keletas papildomų receptorių, genų anomalijų, kitokios neurotransmiterių variacijos, ir voulia! - stiklinė pusiau tuščia. Viskas susiveda į netvarkingą atomų judėjimą, be valios pastangų, tirpstant, vykstant, sprogstant cheminėms reakcijoms neuronuose.

Plėšiesi iš drobės, kurioje Tave nutapė ta daugelio aklai įtikėta visagalė ranka, tik tam, kad būtum ne savimi, kad būtum toks, kaip komercinėse reklamose - netikras, bet su šypsena veide. Sportuoji, geri vaistus, homeopatines arbatėles, eini pasikalbėti, pasikonsultuoti, pasipsichoterapiautinti ir ką?.. Dienai, kitai išsibalansuoja esama pusiausvyra, rodos, randi gyvenimo prasmę, ir vėl ji ištirpsta rutinoje, nes, deja, tokia tiesa - niekada nebūsi laimingas, jeigu laimės siekimas bus darbu.

Bet štai indų dvasinis vadovas, parašė naujus raštus į šviesos kelią, paskelbtos NLP paskaitų datos, kuriose dar nesilankei, atvažiuoja vudu guru iš Zimbabvės, ir gal vienas šių dalykų pagaliau apvers pasaulį aukštyn kojom, pavers išsvajotu indigo vaiku, kuriuo negimei. Todėl turi bėgti…

Visas gyvenimas tampa skubėjimu link savęs, bet kuo greičiau leki, kuo labiau plėšaisi, tuo toliau palieki save užnugaryje. Tereikia sustoti, ir pavysi. Kuo blogai yra matyti gyvenimą pilkomis spalvomis? Juk atspalvių tai - tūkstančiai…

Tačiau vis tiek bėgame, nes bėga visi, aišku savaip, kas keturiomis, kas šliaužte, kas miega galvodamas, jog jau laimėjo varžybas, be finišo linijos. Ir neduok Dievuli sustosi, visiems iškarto pradėsi maišytis, klius už Tavęs tokio sėslaus, ragins, peiks, pyks.

O Tu nusispjauk, gal kas paslys - pasijuoksi. Pabūk vienas, paklausyk, kaip stuksena geniai, pažiūrėk, kaip lūžta bangos, pajausk, kaip pučia vėjas. Niekas neskuba, gyvena savo gyvenimą, ir nesvarbu, jog kelios plunksnos išsipešusios, jog lengvu brizu slenka pažeme, ne siautėjančiu uraganu, ne cunamiu taškosi.

Gamtai p***ui ant to, jog visi verkia, kad šiandien apsiniaukę, kad sušalo kojas, ir varva snarglys. Priimk gyvenimą, koks yra, priimk save, koks esi. Reikia keisti tik tuos, kas bando pakeisti Tave. Nebėk, tiesiog džiaukis rudeniniu lietumi, o tie, kas skuba, niekada neužsibūna per ilgai vienoje vietoje.

Rodyk draugams