Poeto Laiškai

Gyveno vieną kartą vienišas berniukas tuščioje planetoje, ir jis žinojo, jog tik kartas vienas skirtas jam gyventi. Nebuvo jis nei mažas, nei princas, nei draugų turėjo. Vaikščiodavo visą dieną ratais rankiodamas akmenukus. Apžiūrėdavo juos, nuvalydavo dulkes, ir padėdavo ten, kur manė esant jų vietą. Jam nepatiko, jog pats jautėsi šaltas, tarsi vienas tų negyvų daiktų laikomų rankoje, jog negalėjo sau rasti vietos, nežinojo, kur dėtis.

Taip dieną iš dienos, jis skrido begalinėje erdvėje, matydamas pro šalį praskriejančias kitas planetas, jų gyventojus. Vienų akys blizgėdavo žiūrint į pilnas saujas aukso, kiti ramiai atsisėdę rausėsi žemėje, sodino gėles, treti, užsisvajoje apie pastaruosius, save pamiršę buvo. Dar kiti pametę galvas meldėsi kažkam…

Berniukas nuolatos bandė prisišaukti lekiančius pro šalį žmones, modavo jiems ranka, kartais net mėgindavo mėtyti akmėnelius, tam kad atkreiptų dėmesį, tačiau jie tik nuskriedavo į niekur, taip ir nepasiekę taikinio. Jam buvo liūdna gyventi vienam ant šio pilko akmens luito. Vakarais atsigulęs jis stebėdavo tolimas žvaigždes ir spėliodavo, ar kada nors, kas nors jį pamatys?

Nežinia kodėl, tačiau kartais įvykdavo didžiausias stebuklas, ir šio tuščio, purvino kamuolio paviršiuje išdygdavo viena kita gėlė. Berniukui buvo smalsu, iš kur atkeliaudavo sėklos? Su kokiu susižavėjimu akyse jis stebėdavo šiuos mažus sutvėrimus, koks didžiulis liūdesys slėpėsi jo širdutėje, jam žinant, jog vieną dieną jos nuvys. Nesvarbu, kaip jis bandė jas saugoti, ateidavo diena, kai jos mirdavo. Išdžiovinęs kaitrioje saulėje, jų kūnus jis nešiodavosi juos savo kišenėje, bet per daugelį dienų, jie susitrindavo, ir tapdavo dulkėmis, prisiminimais kažko gražaus.

Vieną kartą prieš jo akis praskriejo kita tokia pat maža planeta, su tokiu pat, mažu ir vienišu berniuku. Gal tai įvyko iš tiesų, gal tai buvo sapnas. Jie stovėjo stebėdami vienas kitą, suprasdami, koks didelis atstumas skiria juos, jog jokie žodžiai nepasieks jų, jokie laiškai. Net jausmui per didelis buvo šis atstumas. Tas penkias minutes kiekvienas jų išgyveno savaip… Šioje istorijos vietoje jie tūrėtų suprasti, jog nėra tokie vieni visoje visatoje, tačiau tai netiesa. Jie kitaip dėlioja akmenukus, gal vienas jų visai jų nerenka, ir nesigroži gėlėmis. Net vienišumą jie išgyvena skirtingai, ir tai juos skiria daug labiau nei didžiausias atstumas tarp planetų.

Nėra tokių tiltų, kuriuos galima būtų nutiesti tarp sielų…

Kosmosas? Begalinė erdvė užpildyta žvaigždėmis, kurių šviesa visomis išgalėmis stengiasi nepalikti nė vieno tamsaus kampelio? Kažkas didelio, neaprėpiamo, neapibūdinamo, ar mažo, niekingo, paprasto? Jaučiamės dievais būdami nieku visatos mastu, ir tokie menki, kai turėtume stovėti aukštai iškėlę galvas.

Mūsų neperpučia vėjas, tačiau žodžiai pereina kiaurai, palikdami sieloje žaizdas. Mintys, tarsi, nuotraukos iškritusios iš mažo vaiko rankų šmėžuodamos, akina sąmonę. O, kas slėpiasi pasąmonėje? Ką ji slepia?

Mūsų tikrai nenulipdė dievai, ir vargu ar kilom iš bezdžionių? Skelbiame šį purvo rutulį savo planeta, tačiau esame tik svečiai, kurie turi teisę nebent į savo gyvybę - ne daugiau… Tokie mirtingi, tokie trumpalaikiai, su kiekvienu iškvėpimu artėjame prie paskutinės stotelės, kurioje turėsime palikti gyvenimą.

O ar pajuntame jį, kai viskas sustyguota, kai mums duoda į rankas žemėlapį, tikslo link, su nubrėžtu keliu, kuriuo turėsime eiti? Retas išdrįsta pasukti į šoną, padaryti lanką, tačiau daugelis pasirenka kelius, kuriuos tik mano esant tokiais, nors pastarieji visiški šunkeliai… Bet ar yra skirtumas, kai vis tiek pabaigoje susitinkame visi ten pat, tik su skirtingais kelionės įspūdžiais?

Aš nemoku gyventi, nors būti sugebu puikiai. Aplinka, kurioje leidi laiką, palieka kiekviename mūsų žymę. Noriu išsiplėšti iš to ir palikti žymę žmonėse. Tokią, kuri niekada neišbluktų, kuri degindama gydytų išsigimusias sielas… Aš norėčiau būti vaistas, tačiau esu ligos dalimi. Nusišypsok, arba nubrauk ašarą - tai neturi reikšmės - mes žemei, kaip pelėsis sūriui… Parazitas, kurį reikia naikinti…

Apžiūrėk ją, tarsi, seną monetą, kokios niekada nesi matęs. Viena jos pusė žvilga, išraižyta įstabiausiais raštais, joje įspausti išmintingiausiais žodžiai… Kita purvina, subraižyta, nemaloni liesti, matyti. Tokio pinigo jau senai niekas nenaudoja, gal niekada ir nenaudojo, jo nėra apyvartoje. Šis bevertis metalo gabaliukas rankose, tik tam ir tinka, kad pasimėgautum, arba pasišlykštėtum juo.

O dabar, atsargiai, lyg senas numizmatas, įdėjęs į dėklą, pastatyk jį lentynon taip, kad galėtum kasdien stebėti. Kurią pusę pasirinksi? Turbūt, jog gražiąją… Taip ir su praeitimi, verta prisiminti tik gražius nutikimus, gerus žmones. Velniop visa kitą, neverta knaisiotis bloguose atsiminimuose, juk nieko ten nepametėm, o jei ir taip, vis tiek jau nebeatrasime.

Bet mes grįžtam, lyg vaikai, basomis kojomis lakstom purvinose balose, po stipraus vasaros lietaus, išsitepame prisiminimais… Vėliau taip nemalonu juos vėl valyti nuo savęs, matyti ant savo sielos dėmes, kurios buvo taip meistriškai išblukintos. Ir kuo purvinesnė dėmė tuo sunkiau ją panaikinti, o galbūt ir išvis neįmanomą.

Negalime nuo to pabėgti, negalime to paslėpti, negalime atsisakyti savo praeities. Taip. Nuostabūs yra gražūs prisiminimai, tačiau, kad iš deimantų kasyklos parneštum rubiną turi išsitepti. Aš čia - turtingas, kaip ir kiekvienas mūsų, žinau, jog ten, už nugaros, kur niekas nemato, šešėlyje slepiasi mūsų blogis…

Mano tamsai trūksta Tavo šviesos,

Mano šviesai trūksa erdvės begalinės.

Aš lyg augalas nykstu be jos,

Be jos veltui dega viltys ugninės.

- - -

Tarsi, krištolas skaidrios svajonės,

Jose atsispindi liežuviai liepsnos.

Nesuteps jų tamsiausios dvejonės,

Joms sielos nuoširdžią giesmę giedos.

Pagaliau šiltas vakaras. Stoviu žmonių minioje. Taip norisi nusiplauti juos nuo savo akių, norisi pabėgti iš šio dūmų debesies, tuščių pokalbių, seklių sielų rojaus. Keista muzika, dar keisčiau apsirengę žmonės klausantys jos, bando apsimesti tuo, kuo nėra. O gal tik aš nematau visko taip, kaip yra iš tiesų. Išardykit mane prašau, sudaužykite, ir pašalinkite blogas dalis, tas sugedusias mano puseles, kurios nuodija protą. Mes augame, senstame - jau senai esame visai kiti žmonės, nei buvome iki šiol - aš kitoks. Tačiau, koks? Man per sunku tiesiog būti, visada noriu kažko daugiau, noriu pilnatvės, tobulumo, ir klysta tie, kurie teigia, jog ji neegzistuoja. Aš ją buvau pajutęs - trumpai, tik akimirkai, bet žinau, jog ji yra… Šiandien man pasakė, jog niekada nematė manęs tokio keisto, pasimetusio. Viskas išlindo į paviršių, nes nebėra vietos viduje, kur galėčiau tai paslėpti. Aš ir nebenoriu slėpti, noriu realybės, tikrumo, gryno, nuoširdaus, tyro… Nėra… Yra tik kaukių balius, kuriam nereikia pakvietimų, kurio nereikia man… Matau šimtus pasaulių, šimtus realybių, tačiau visuose juose esu vienas, nesvarbu su žmonėmis, ar be jų… Mums lemta likti vieniems, tik geriausi melagiai sugeba save įtikinti kitaip. Lenkiu galvą prieš juos…

Ir po ilgiausios nakties išaušta diena.

Stoviu stebėdamas tolį. Mėgaujuosi pirmaisiais Saulės spinduliais, kurie paliečia mano veidą. Neužsimerkiu net Jai beproto akinant. Tiek laiko Jos nemačiau, jog baimė apakti tapo juokinga.

Jaučiu, kaip šaltis palieką sužvarbusį kūną, liūdesys apmirusią sielą. Kūnu bėgantys šiurpuliai, ir vienas po kito geriami gryno oro gurkšniai grąžiną man gyvenimą, kurį nuo manęs buvo paslėpusi tamsa. Įsitempiu, tarsi, strėlė pasiruošusi lėkti į taikinį. Aš jį matau. Tas raudonas, aistra liepsnojantis diskas tolumoje baigia pasirodyti visu savo gražumu.

Lėksiu. Lėksiu laukais kartu su vėju, skriesiu giriomis liesdamas medžių viršūnes, vandens paviršiuje brėšiu savo gyvenimo liniją, kol pasieksiu ją - Saulę. Ištirpęs toje šviesoje, sudegęs toje ugnyje - gimsiu iš naujo. Gimsiu žvaigžde, kuri švies taip pat karštai ir aistringai, kuri šildys visus, kas bus šalia, bet didžiausią karščio dalį - aistrą, atiduosiu savo kūrėjai, savo Saulei.

Nes Jai patinka laukų gėlės…

Pasimečiau. Visiškai. Savyje. Savo galvoje.

Nejaugi galiausiai realybę perkėliau į mintis, ir visa, kas nuo šiol nutiks fiziniame pasaulyje atrodys, tarsi, sapnas? Nepatinka. Nebegaliu niekuo mėgautis, vėliau neklausdamas savęs - ar tai buvo tikra?

Perdegiau? Užia galva. Visada uždavo, tačiau šį kartą viskas kitaip, nei ankščiau. Tai ne liūdnos mintys, iki šiol kūrusios manyje beprasmybę, tai pati beprasmybė grynąja savo forma, kuria mane.

Per ilgai buvau silpnas prieš save, jog galiausiai iš manęs nieko neliko? Esu lyg baltas lapas pilnas raidžių, kurios be jokios tvarkos surašytos, neturi realios prasmės. Tiek laiko aklai tikėjau, jog reikia gelbėti vieną mano pusę, bet pasirodė, jog pastaroji nebuvo problema.

Nukritęs šydas nuo akių atkleidė daugiau, nei galiu suvokti. Jaučiu tą baimę, bet negaliu duoti jai vardo, nes nieko panašaus nėra buvę. Nesugebu net normaliai dėlioti minčių, rašyti sakinius, be klaidų.

Ar raudona spalva, vis dar raudona? Ar saulė, vis dar saulė? Viskas, visi daiktai, kurie anksčiau buvo savo vietose, nors dabar dar yra ten pat, kitokie - jie tyliai juokiasi iš manęs, nes žino, jog aš nebesuprantu.

Pavasaris šypsosi, kaip niekada. Jo balti dantys šviečia iš toli. Jis laimingas, nes pasipuošė kitu rūbu, nei iki šiol. Retai gauna galimybę pirmųjų gėlių kvapą iškeisti, į sodo namelių dūmų aromatą persimaišiusį su šaltu oru. Pagaliau nors kelias dienas jis galės pabūti kitoks. Tik nesuprantu, jis nusimetė kaukę, ar ją užsidėjo? Negi iki šiol jis slėpė visa tai? Nejaugi jis galėjo būti toks nelaimingas, kasmet nešdamas atgimimą?

Šaltas vėjas jo palieptas kimba į atlapus praeiviams gatvėse, baltos snaigės mėgina išmušti akių langines… Nesuprantu, kodėl šiandien sninga ne vyšnių žiedlapiais? Pastaruoju metu nieko nebesuprantu… Nejaugi galiu tik nuvilti?

Nustos tiksėti laikrodžiai smėlio,

Vakaro šviesą tamsa pasiglemš.

Lis šaltais akmenimis man į sielą,

Kol ji savo šlykščius melus nusirengs.

- - - -

Aš apgraibomis jų ieškosiu - nerasiu,

O ji juoksis gardžiai balsu.

Tyliai duobę žemėtą jos vardui iškasiu,

Galės sužinoti, kaip ten vienai baisu.

- - - -

Plastikinę ant kapo gėlę padėjęs,

Dusliam riksmui aidint iš žemės gelmių.

Prisieksiu sau jos niekada nemylėjęs,

Pagaliau bus mano sieloj tylu, ramu.

- - - -

Balto marmuro akmuo - taps jos veidu,

Ir apie amžių savo ji daugiau nemeluos.

Prisiminimai, ką su kitais daryti sau leido,

Išnyks sudegusių laiškų pelenuos.

Juodus debesis perkirtęs, mėginu išspausti iš tylos, nors žodį, tačiau įtrūkio vietoje, tik pabyra klaustukai, kurie atsimušdami į grindis, skambiai juokiasi, tarsi, pakalnutės varpeliai, linguojantys pamiškėje, šiltomis pavasario dienomis. Jų saldžiam kvapui užtvindžius mano mintis, nutraukiamas puolimas, ir aš, paskendęs pieniškame rūke, galiausiai nustoju klausinėti.

Staiga, čaižiu paukščio klyksmu, iš sielos gelmių išsiveržia apmaudas, kuris išbadėjęs pasileidžia, ta pačia pamiške, medžioti. Kol jo rankos nebus suteptos krauju, jis nenustos draskyti man akių, savo akivaizdžiai išsekintu kūnu, už kurį esu atsakingas. Klaustukai primenantys, nuo žvaigždžių karščio susisukusias ašakas netinkamas maistas. Jam reikia faktų mėsos, į kurią būtų galima suleisti dantis, kuri užkimštų tą juodąją skylę, norinčią praryti visas pasaulio žinias.

Iš šešėlių glūdumos išlindęs liūdesys, tempia, mane parkritūsį, už kojų, gilyn į tankmę, kur galėtų išmėsinėti džiaugsmingiausius prisiminimus laukan. Jis irgi alkanas. Ten pat ir pyktis, lyg katinas tampomas už ūsų, pasišiaušęs ima šnypšti ant visų, kas tik sugeba girdėti, bei suvokti, ką jis mėgina išdainuoti pro sukąstus dantis, laukia laimikio dalies.

Cirkų cirkas. Dar belieka, jog iš panagių pradėtų lysti angys, o po skybele slėptųsi kiškis, kart nuo karto atsikosėjantis vaivorykštės trupiniais, kuriais paspringo. Pamenu pasaką, kurioje Joniukas atsigeręs vandens, iš kanopos formos duobės, pavirto ožiuku. Kaip galėjau ją pamišti? Tai pilnai paaiškina, kodėl aplink mane tiek daug kranų, puodelių, taurių, plastikinių butelių. Šiandien net gi teko matyti senovišką virdulį.

O jeigu žemė pradėtų suktis priešinga kryptimi aplink saulę, nei sukas dabar, ar laikas vis dar eitų į priekį?