BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Eilinįsyk

Styrantys dantys, lyg balti varvekliai,

Mala girgždantį sniegą į dulkes.

Išbarstę ant gatvių jų pelenus,

Tyliai sudūžtą į grindinį…

Eilinįsyk…

Bando atrasti save saulėtekyje,

Bet ištirpdyti praeities nesuspėję,

Saulėlydyje palaidoja šėšėlius dienos,

Kad naktimis bemiegėmis apsiklotų…

Eilinįsyk…

Bando vėlei akis į dangų kreipti,

Bet ten taip pat balta, pilka, juoda,

Bando niūruma šiltai apsigaubti,

Bet vėlei tik kaulus sušlampa…

Eilinįsyk miršta pralaimėję…

Rodyk draugams

Taip, likimui - ne, likimui…

Prieš kelias dienas norėjau parašyti apie likimą, bet taip ir nebaigiau įrašo. Likimas? Nežinau, nesu tikras ar išvis gyvenime yra toks dalykas, kuris iš anksto apibrėžia visus mums nutiksiančius dalykus. Jeigu jis egzistuoja - žudo mintis, jog nėra laisvos valios, jeigu ne - tada pasimetu begalybėje alternatyvių pasirinkimų, kurių nė vienas negali pilnai patenkinti, dėl giliai viduje kirbančios minties, jog kitas pasirinkimas galbūt būtų atnešęs didesnę laimę.

Blaškausi mėgindamas susivokti, ar čia aš likimo kalvis, ar jau kažkas viską nukalė už mane, ir telieka stebėti gyvenimo ženklus, bei sekti jais pabaigos link. Blogiausia, jog dėl neapsisprendimo, nei vieno, nei kito nesugebu dorai padaryti. Vos užčiuopiu kokiatai kosminę giją, tuoj paleidžiu, ir savo takelio pradedu ieškot kelyje, bet galiausiai lieku tuščiomis - nei nenuėjęs ten, kur buvo lemta, nei savo kažką suradęs…

Šūdinas reikalas, kai nežinai, ko klausyti: širdies, ar proto balso. Abu zyzia vienodai įtikinamai, ir nesvarbu, kurio klausau vis tiek netampu laimingesnis. Jei bandau padaryti didžiausia gyvenime atradimą - rasti proporciją, kuria sumaišius tuos du dalykus, kažkas pavyktų, tai galiausiai lieku su tvinksinčiais smilkiniais, tarsi, širdis į galvą persikraustė, ir prie eilinio pridegusio blyno, prisideda galvos skausmas.

Kartais norisi, jog gyvenimas būtų virtinė nesąmonių, nuostabių nuotykių, iššūkių, o kartais, jog primintų tylią Ramiojo vandenyno salą, kurioje niekas netrukdo, gali gulėti ant balto smėlio, sekdamas akimis paukščius ties horizontu. Tačiau gyvenimas yra kandi kalė, kuri vietoj bučinių, bei meilės padovanoja gripą. Tada belieka traukiant snarglį galvoti, jog jau antras mėnuo nerandi darbo, o lauke tęžta purvinas sniegas, dar labiau nupilkindamas ir taip jau pilką kasdienybę…

Rodyk draugams