BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pabaigos ir pradžios

Iškils miestai nauji,

Senųjų sugriuvusiųjų vietoj.

Prieitas naujas takas šiam kely,

Aš stoviu kryžkelėj smėlėtoj.

Ir čia jau niekas nebelaiko,

Tiktai drąsos pakilti reikia.

O drąsai gimti reikia laiko…

Ir tik gyvenimas man jo suteikia.

Sunku dar patikėti,

Jog grynu oru aš kvėpuot galiu.

Jog aš galiu patekti ten, kur noriu,

O ten galiu patekt - tikiu.

Išskleidęs, lyg sparnus rankas,

Aš apkabinsių dangų platų.

Galbūt vieni mane praras,

Bet ras tie, kurie ištikrųjų mato…

Rodyk draugams

Konkursas sąmoningiems intelektualams

Skelbiu “Super Duper” konkursą su dar “super duper’esniu” prizu. Užduotis, ir taisyklės labai paprastos, tereikia, komentarų skiltyje, kuo logiškiau atsakyti į klausimą:

“Kas yra “Aš”? “

Prizas: žinojimas, jog kažkam padėjote išspręsti sudėtingiausią gyvenime klausimą, asmeninis laiškas nuo manęs, kuriame būtų padėka, ir mano mintys šiuo klausimu (elektroninis arba tikras), ir jei tik būtų galimybė kada nors pavaišinčiau ledais. ;D

Dalyvauti gali visi norintys. Laimėtojas bus išrinktas ne burtų, o tiesos keliu. :)

Sėkmės!

Rodyk draugams

Klausimai

Viskas susiję kosminiame lygmenyje, ar atskira? Visiškai, absoliučiai atskira? Egzistuoja likimas, ar viso labo tik sutapimai, kuriems mes suteikiame prasmę? Ar galima intelektinė intuicija, ar galimas tolimesnis pažinimas už žodžių ribos? Kas mes esame sau, o kas kitiems? Ar prasmingas mūsų buvimas, ar vien buvimas ir yra didžiausia prasmė beprasmybėje? Kam mums tikėjimas, ir viltis? Negi be jų mes esame tokie skurdžiai savo viduje? Kam žmogui nuolatos reikia į ką nors atsiremti? Kodėl jis negali tiesiog sėdėti vietoje, arba gulėti? Ir kam tas nuolatinis veržimąsis į priekį, lipimas per save, ir kitus? Juk vis tiek niekur nenubėgam, tai ar buvimas vietoje berpasmis? Kam išvis save įprasminti? Turbūt, nes kitaip išnyktume… O ar neišnykti, labai kilnus tikslas, jeigu be jo nėra nieko daugiau? Tarsi, nešantis smėlį vėjo gūsis, kuris miršta išberdamas kruopeles ant žemės, mes esame. Gimsta vėliau kitas, ir vėl jas neša tolyn… Kas būtų jei neneštų? O gi nieko… Tai kam tada to reikia?

Rodyk draugams

Kas esu?

Pilka nuotaika mano, ir atspalviai jos šiandien niūrūs. Nedžiugina niekas, nes ta pabaiga, ties horizontu matoma mums visiems, man visai kitaip suvokiama. Dar daug kartų galiu suklupti, kol pasieksiu ją. Aš pavargau. Jau dvejus metus šis nuovargis lydi mane, ir nieko taip nenoriu, kaip įkvėpti gyvenimo, noriu išsivaduoti iš tamsos, laikančios mane, gniaužtų. Pažadu sau daugiau niekada negyventi į skolą, net jeigu to kaina būtų visiškas socialinis atsiskyrimas. Per daug sunku būti kitiems, tuo pačiu metu būnant savimi. Visada viena iš dvejų yra prarandama - dažniausiai pastarasis dalykas. Kiek kartų jau apie tai rašiau, tačiau grįžtu vis vėl ir vėl. Matyt, tai ženklas, jog nepabėgau aš niekur, neradau savęs. Ar rasiu apskritai? Gal tokio dalyko, kaip aš net nėra? Esu beskonė, bespalvė, šleikšti masė, kurioje įspaudžia kiekvienas savo žymę. Ir štai aš stoviu nulipdytas jūsų, bet tik stoviu, be jokio “Aš”. Kaip skulptūra, kuri buvo akmeniu nuostabiu, o iš jo nutašė pavidalą žmogaus, ar dar kokią nesąmonę… Tai kas esu? Ir kur man eiti?

Rodyk draugams

Nevaikiškai vaikiškas eilėraštukas

Kapsi. Kapsi. Tyška, gyvenimas iš rankų.

Iškritusius pieninius dantis, mes šaudom iš patrankų.

Į žmones. Į žmonės. Į sielas jų kiauras,

Mes neįkandam - sunkandimas per siauras.

Srūva. Srūva. Kunkuliuoja žodžių beprasmių lavinos,

Tuometu, kai mūsų mašinas jau vairuoja mašinos.

Taip trūksta. Taip trūksta. Taip norisi laisvės,

Nors nėra juk sienų, Tu pats savo belaisvis.

Ir aš. Ne tik aš. Ir tu, tai puikiausiai žinai,

Sušalusios sielos nešildo net kailiniai.

Tuščios. Tuščios. Nykios paskutinės eilutės.

O ar gali būti linksma?

Kai žmonės nepasidalina net barankos skylutės?

Rodyk draugams

Veneros tranzitas

Galimybė kartą, nei daugiau, kaip per šimtą metų, pamatyti toli toli esantį kitą žemės rutulį ant kurio taip pat galėčiau atsistoti. Galimybė suvokti, koks menkas esu.

Aš ją pramiegojau…

Net sapne nesugebėjau išeiti į lauką ir pažvegti į kylančią saulę…

O kas man? Nors ir menkas esu, aš nutikau šį vienintelį kartą per visą amžinybę, ir jau niekada nebepasikartosiu… Kodėl šiandien taip noriu nebepasikartoti daugiau niekada?

Rodyk draugams

Keistos eilės

Įkvėpiu orų šaltų, ir traškančius kaulus skaudant jaučiu.

Kasdien ieškosiu kaltų, tavo žodžius valydamas nuo savo pečių.

- - -

Lietumi vilgysiu sielą, daužydamas kumščiais dangčius jūsų karstų.

Taip skauda, nemiela, kai ant gimtadieninio torto nerandu pabarstų.

- - -

Įsikandęs lūpą ligi kraujo, atrasiu kūne skylių pro kurias teka gyvybė,

Ir kąsiu ją vis iš naujo, nes jausti, jog gyvenu man tapo dorybe.

- - -

Perrengsiu sakinius savo, vaikiškais rūbais spalvotais. Nuodingos jų rankovės.

Šį kartą atskirsiu, kas tavo. Nes aš mačiau, kaip anąsyk jie tuos apdarus movės.

- - -

Suskaldysiu sapnų puodynę, ištepdamas grindis melsvu krauju saldžiausio miego.

Pasitikęs gatvėje nakvynę, pripažinsiu sau suprantąs, kodėl manęs niekas niekada nemėgo.

Rodyk draugams

Šalta vasaros diena


Debesuota ši vasaros pradžia. Vėsus vėjas ne tik švelniai glosto odą, bet ir skersvėjais traukia per sielą. Nuovargis… Nubėgus daugelį kilometrų, kai kojose jaučiamas deginantis skausmas, o širdis, rodos, plyš, jis vis tiek nėra toks stiprus, kaip kelias akimirkas pagalvojus apie gyvenimo beprasmybę. Pareigos tonomis slegiančios pečius, šimtai kilometrų nuo vienintelio glėbio, kuriame galiu pasislėpti, grąžina mane atgal į tuos laikus, kai nenorėjau nieko daugiau, kaip tik pabėgti nuo visko, o tai juk buvo taip nesenai. Vėl tos keturios sienos, supančios mane, mėgina susispausti, tarsi, trokšdamos išgautis iš manęs paskutinį atodūsį, nebepaleisdamos jo, stebėti gęstančią mano akių šviesą. Bet aš, vis trukčiodamas, sugebu kvėptelti dar gurkšnelį taip mano kūnui reikiamo oro, akimirkai prablaivęs, suprasti, jog reikia pakentėti dar penkias dienas, ir už šių debesų, bent kelioms valandoms, išlys saulė. Norėčiau, jog pradėtų lyti. Smarkiai. Kad patvintų gatvės, kad žaibai dalintųsi dangų, plėšydami jį į skutelius. Noriu savo vidinės nevilties, bei įtūžio projekcijos gamtoje, noriu išėjęs į balkoną, užmerkęs akis, jausti, jog nesu vienas, jog visa tai išgyvenama aplink mane… Tačiau atbukusios akys vėl sminga į kompiuterio ekraną, pirštai žaidžia mygtukais, ruošdami brėžiniuose skaičiukų, pastabų, bei matmenų šokį. Sienos artėja viena prie kitos, ir aš vis dūstu… Dūstu… Dūstu…

Rodyk draugams