BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kas mes esame?

Kosmosas? Begalinė erdvė užpildyta žvaigždėmis, kurių šviesa visomis išgalėmis stengiasi nepalikti nė vieno tamsaus kampelio? Kažkas didelio, neaprėpiamo, neapibūdinamo, ar mažo, niekingo, paprasto? Jaučiamės dievais būdami nieku visatos mastu, ir tokie menki, kai turėtume stovėti aukštai iškėlę galvas.

Mūsų neperpučia vėjas, tačiau žodžiai pereina kiaurai, palikdami sieloje žaizdas. Mintys, tarsi, nuotraukos iškritusios iš mažo vaiko rankų šmėžuodamos, akina sąmonę. O, kas slėpiasi pasąmonėje? Ką ji slepia?

Mūsų tikrai nenulipdė dievai, ir vargu ar kilom iš bezdžionių? Skelbiame šį purvo rutulį savo planeta, tačiau esame tik svečiai, kurie turi teisę nebent į savo gyvybę - ne daugiau… Tokie mirtingi, tokie trumpalaikiai, su kiekvienu iškvėpimu artėjame prie paskutinės stotelės, kurioje turėsime palikti gyvenimą.

O ar pajuntame jį, kai viskas sustyguota, kai mums duoda į rankas žemėlapį, tikslo link, su nubrėžtu keliu, kuriuo turėsime eiti? Retas išdrįsta pasukti į šoną, padaryti lanką, tačiau daugelis pasirenka kelius, kuriuos tik mano esant tokiais, nors pastarieji visiški šunkeliai… Bet ar yra skirtumas, kai vis tiek pabaigoje susitinkame visi ten pat, tik su skirtingais kelionės įspūdžiais?

Aš nemoku gyventi, nors būti sugebu puikiai. Aplinka, kurioje leidi laiką, palieka kiekviename mūsų žymę. Noriu išsiplėšti iš to ir palikti žymę žmonėse. Tokią, kuri niekada neišbluktų, kuri degindama gydytų išsigimusias sielas… Aš norėčiau būti vaistas, tačiau esu ligos dalimi. Nusišypsok, arba nubrauk ašarą - tai neturi reikšmės - mes žemei, kaip pelėsis sūriui… Parazitas, kurį reikia naikinti…

Rodyk draugams

Saulė ir šešėlis

Apžiūrėk ją, tarsi, seną monetą, kokios niekada nesi matęs. Viena jos pusė žvilga, išraižyta įstabiausiais raštais, joje įspausti išmintingiausiais žodžiai… Kita purvina, subraižyta, nemaloni liesti, matyti. Tokio pinigo jau senai niekas nenaudoja, gal niekada ir nenaudojo, jo nėra apyvartoje. Šis bevertis metalo gabaliukas rankose, tik tam ir tinka, kad pasimėgautum, arba pasišlykštėtum juo.

O dabar, atsargiai, lyg senas numizmatas, įdėjęs į dėklą, pastatyk jį lentynon taip, kad galėtum kasdien stebėti. Kurią pusę pasirinksi? Turbūt, jog gražiąją… Taip ir su praeitimi, verta prisiminti tik gražius nutikimus, gerus žmones. Velniop visa kitą, neverta knaisiotis bloguose atsiminimuose, juk nieko ten nepametėm, o jei ir taip, vis tiek jau nebeatrasime.

Bet mes grįžtam, lyg vaikai, basomis kojomis lakstom purvinose balose, po stipraus vasaros lietaus, išsitepame prisiminimais… Vėliau taip nemalonu juos vėl valyti nuo savęs, matyti ant savo sielos dėmes, kurios buvo taip meistriškai išblukintos. Ir kuo purvinesnė dėmė tuo sunkiau ją panaikinti, o galbūt ir išvis neįmanomą.

Negalime nuo to pabėgti, negalime to paslėpti, negalime atsisakyti savo praeities. Taip. Nuostabūs yra gražūs prisiminimai, tačiau, kad iš deimantų kasyklos parneštum rubiną turi išsitepti. Aš čia - turtingas, kaip ir kiekvienas mūsų, žinau, jog ten, už nugaros, kur niekas nemato, šešėlyje slepiasi mūsų blogis…

Rodyk draugams

Trumpos Eilės

Mano tamsai trūksta Tavo šviesos,

Mano šviesai trūksa erdvės begalinės.

Aš lyg augalas nykstu be jos,

Be jos veltui dega viltys ugninės.

- - -

Tarsi, krištolas skaidrios svajonės,

Jose atsispindi liežuviai liepsnos.

Nesuteps jų tamsiausios dvejonės,

Joms sielos nuoširdžią giesmę giedos.

Rodyk draugams

Sociumo absurdas


Pagaliau šiltas vakaras. Stoviu žmonių minioje. Taip norisi nusiplauti juos nuo savo akių, norisi pabėgti iš šio dūmų debesies, tuščių pokalbių, seklių sielų rojaus. Keista muzika, dar keisčiau apsirengę žmonės klausantys jos, bando apsimesti tuo, kuo nėra. O gal tik aš nematau visko taip, kaip yra iš tiesų. Išardykit mane prašau, sudaužykite, ir pašalinkite blogas dalis, tas sugedusias mano puseles, kurios nuodija protą. Mes augame, senstame - jau senai esame visai kiti žmonės, nei buvome iki šiol - aš kitoks. Tačiau, koks? Man per sunku tiesiog būti, visada noriu kažko daugiau, noriu pilnatvės, tobulumo, ir klysta tie, kurie teigia, jog ji neegzistuoja. Aš ją buvau pajutęs - trumpai, tik akimirkai, bet žinau, jog ji yra… Šiandien man pasakė, jog niekada nematė manęs tokio keisto, pasimetusio. Viskas išlindo į paviršių, nes nebėra vietos viduje, kur galėčiau tai paslėpti. Aš ir nebenoriu slėpti, noriu realybės, tikrumo, gryno, nuoširdaus, tyro… Nėra… Yra tik kaukių balius, kuriam nereikia pakvietimų, kurio nereikia man… Matau šimtus pasaulių, šimtus realybių, tačiau visuose juose esu vienas, nesvarbu su žmonėmis, ar be jų… Mums lemta likti vieniems, tik geriausi melagiai sugeba save įtikinti kitaip. Lenkiu galvą prieš juos…

Rodyk draugams

Mano Saulė

Ir po ilgiausios nakties išaušta diena.

Stoviu stebėdamas tolį. Mėgaujuosi pirmaisiais Saulės spinduliais, kurie paliečia mano veidą. Neužsimerkiu net Jai beproto akinant. Tiek laiko Jos nemačiau, jog baimė apakti tapo juokinga.

Jaučiu, kaip šaltis palieką sužvarbusį kūną, liūdesys apmirusią sielą. Kūnu bėgantys šiurpuliai, ir vienas po kito geriami gryno oro gurkšniai grąžiną man gyvenimą, kurį nuo manęs buvo paslėpusi tamsa. Įsitempiu, tarsi, strėlė pasiruošusi lėkti į taikinį. Aš jį matau. Tas raudonas, aistra liepsnojantis diskas tolumoje baigia pasirodyti visu savo gražumu.

Lėksiu. Lėksiu laukais kartu su vėju, skriesiu giriomis liesdamas medžių viršūnes, vandens paviršiuje brėšiu savo gyvenimo liniją, kol pasieksiu ją - Saulę. Ištirpęs toje šviesoje, sudegęs toje ugnyje - gimsiu iš naujo. Gimsiu žvaigžde, kuri švies taip pat karštai ir aistringai, kuri šildys visus, kas bus šalia, bet didžiausią karščio dalį - aistrą, atiduosiu savo kūrėjai, savo Saulei.

Nes Jai patinka laukų gėlės…

Rodyk draugams

Kai krenta raiščiai nuo akių

Pasimečiau. Visiškai. Savyje. Savo galvoje.

Nejaugi galiausiai realybę perkėliau į mintis, ir visa, kas nuo šiol nutiks fiziniame pasaulyje atrodys, tarsi, sapnas? Nepatinka. Nebegaliu niekuo mėgautis, vėliau neklausdamas savęs - ar tai buvo tikra?

Perdegiau? Užia galva. Visada uždavo, tačiau šį kartą viskas kitaip, nei ankščiau. Tai ne liūdnos mintys, iki šiol kūrusios manyje beprasmybę, tai pati beprasmybė grynąja savo forma, kuria mane.

Per ilgai buvau silpnas prieš save, jog galiausiai iš manęs nieko neliko? Esu lyg baltas lapas pilnas raidžių, kurios be jokios tvarkos surašytos, neturi realios prasmės. Tiek laiko aklai tikėjau, jog reikia gelbėti vieną mano pusę, bet pasirodė, jog pastaroji nebuvo problema.

Nukritęs šydas nuo akių atkleidė daugiau, nei galiu suvokti. Jaučiu tą baimę, bet negaliu duoti jai vardo, nes nieko panašaus nėra buvę. Nesugebu net normaliai dėlioti minčių, rašyti sakinius, be klaidų.

Ar raudona spalva, vis dar raudona? Ar saulė, vis dar saulė? Viskas, visi daiktai, kurie anksčiau buvo savo vietose, nors dabar dar yra ten pat, kitokie - jie tyliai juokiasi iš manęs, nes žino, jog aš nebesuprantu.

Rodyk draugams

Baltas pavasaris

Pavasaris šypsosi, kaip niekada. Jo balti dantys šviečia iš toli. Jis laimingas, nes pasipuošė kitu rūbu, nei iki šiol. Retai gauna galimybę pirmųjų gėlių kvapą iškeisti, į sodo namelių dūmų aromatą persimaišiusį su šaltu oru. Pagaliau nors kelias dienas jis galės pabūti kitoks. Tik nesuprantu, jis nusimetė kaukę, ar ją užsidėjo? Negi iki šiol jis slėpė visa tai? Nejaugi jis galėjo būti toks nelaimingas, kasmet nešdamas atgimimą?

Šaltas vėjas jo palieptas kimba į atlapus praeiviams gatvėse, baltos snaigės mėgina išmušti akių langines… Nesuprantu, kodėl šiandien sninga ne vyšnių žiedlapiais? Pastaruoju metu nieko nebesuprantu… Nejaugi galiu tik nuvilti?

Rodyk draugams