BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Užmirštant ją

Nustos tiksėti laikrodžiai smėlio,

Vakaro šviesą tamsa pasiglemš.

Lis šaltais akmenimis man į sielą,

Kol ji savo šlykščius melus nusirengs.

- - - -

Aš apgraibomis jų ieškosiu - nerasiu,

O ji juoksis gardžiai balsu.

Tyliai duobę žemėtą jos vardui iškasiu,

Galės sužinoti, kaip ten vienai baisu.

- - - -

Plastikinę ant kapo gėlę padėjęs,

Dusliam riksmui aidint iš žemės gelmių.

Prisieksiu sau jos niekada nemylėjęs,

Pagaliau bus mano sieloj tylu, ramu.

- - - -

Balto marmuro akmuo - taps jos veidu,

Ir apie amžių savo ji daugiau nemeluos.

Prisiminimai, ką su kitais daryti sau leido,

Išnyks sudegusių laiškų pelenuos.

Rodyk draugams

Mindflow and carrots

Juodus debesis perkirtęs, mėginu išspausti iš tylos, nors žodį, tačiau įtrūkio vietoje, tik pabyra klaustukai, kurie atsimušdami į grindis, skambiai juokiasi, tarsi, pakalnutės varpeliai, linguojantys pamiškėje, šiltomis pavasario dienomis. Jų saldžiam kvapui užtvindžius mano mintis, nutraukiamas puolimas, ir aš, paskendęs pieniškame rūke, galiausiai nustoju klausinėti.

Staiga, čaižiu paukščio klyksmu, iš sielos gelmių išsiveržia apmaudas, kuris išbadėjęs pasileidžia, ta pačia pamiške, medžioti. Kol jo rankos nebus suteptos krauju, jis nenustos draskyti man akių, savo akivaizdžiai išsekintu kūnu, už kurį esu atsakingas. Klaustukai primenantys, nuo žvaigždžių karščio susisukusias ašakas netinkamas maistas. Jam reikia faktų mėsos, į kurią būtų galima suleisti dantis, kuri užkimštų tą juodąją skylę, norinčią praryti visas pasaulio žinias.

Iš šešėlių glūdumos išlindęs liūdesys, tempia, mane parkritūsį, už kojų, gilyn į tankmę, kur galėtų išmėsinėti džiaugsmingiausius prisiminimus laukan. Jis irgi alkanas. Ten pat ir pyktis, lyg katinas tampomas už ūsų, pasišiaušęs ima šnypšti ant visų, kas tik sugeba girdėti, bei suvokti, ką jis mėgina išdainuoti pro sukąstus dantis, laukia laimikio dalies.

Cirkų cirkas. Dar belieka, jog iš panagių pradėtų lysti angys, o po skybele slėptųsi kiškis, kart nuo karto atsikosėjantis vaivorykštės trupiniais, kuriais paspringo. Pamenu pasaką, kurioje Joniukas atsigeręs vandens, iš kanopos formos duobės, pavirto ožiuku. Kaip galėjau ją pamišti? Tai pilnai paaiškina, kodėl aplink mane tiek daug kranų, puodelių, taurių, plastikinių butelių. Šiandien net gi teko matyti senovišką virdulį.

O jeigu žemė pradėtų suktis priešinga kryptimi aplink saulę, nei sukas dabar, ar laikas vis dar eitų į priekį?

Rodyk draugams

Pasimesti paprasta

Kodėl žmonės mato vieni kitus, tačiau apsimeta, jog jiems nerūpi?

Kodėl baisiausias dalykas yra pasakyti artimiems, kiek daug jie reiškia, o įžeidimais nebijome švaistytis į kairę, į dešinę?

Kodėl aš nieko nesuprantu, ir visi klausimai, kuriuos sau užduodu, yra be atsakymų? Tai veda iš proto…

Lyg mažas vaikas nesugebu suvirškinti pasaulio absurdiškumo… Matydamas, kas kitiems yra norma, puolu neviltin..

Mes visi “nuostabūs”, “unikalūs”, tačiau tiesa ta, jog visiškai vienodi. Būdami vieni jaučiamės nepakartojami, bet esame tik pilkos masės dalis. Vienetas.

Nebegaliu išjungti:

Rodyk draugams

Kai gyvenimas prabėga prieš akis…

… ne taip jau ir gaila mirti.

Rodyk draugams

Žmogus be…

Žmogus be religijos, be tikėjimo, į kurį galėtų atsiremti sunkiomis gyvenimo akmirkomis.

Žmogus be draugų, kuriems galėtų išsipasakoti labiausiai kankinančias mintis, sulaukti palikymo, šypsenos, ar paprasčiausio apkabinimo.

Žmogus su menka savigarba, minančia jam ant sielos, kiekviename gyvenimo žingsnyje, šnibždančia baisius žodžius.

Žmogus kenčiantis nuo paranojos, nuolatos iš visų besitikintis tik blogiausio, nes jau daugybę kartų tai patyrė.

Žmogus be tikslo, be prasmės gyvenime. Žmogus praradęs motyvaciją, sugebėjimą kurti. Net nepamenantis, kada įvyko šis baisus lūžis.

Žmogus nesugebantis laikytis net laimės iliuzijos, svarbiausia nerandantis jos, nebegalintis, nemokantis susikurti.

Žmogus turintis tiek daug blogo savyje. Milijonus kartų girdėjo baisius melus, jog yra “nuostabiausias”, “geriausias”, “nepakartojamas”, tačiau vietoj jų pagrindimo sulaukė savotiško “durio” į nugarą.

Žmogus, kuris iš svajų leisdamasis ant žemės sudužo daugiau niekada nebepakils. Vos jam nustojo egzistuoti toliai, žemė pragaru virto, dabar vienintelis pakilimas, kuris liko - leidimasis į dugną.

Pasaulio pabaigos nebus - ji jau įvyko. Po jos neliko nieko, tik absurdiška egzistencija. Joje tarpsta tai, ką mes vadiname gyvybe.

Aš esu žmogus praradęs tapatumą. Seniai nežinau, ką reiškia realus gyvenimas, ir ką tik suvokiau, jog tas, kurį kuriau virtualioje erdvėje taip pat iliuzija. Nebėra nieko tikra. Nieko tikra… Į mano burbulą pritekėjo tamsos…

Rodyk draugams

Šiam įrašui pavadinimo nereikia

Ach, ta meilė. Toks nuostabus visų aukštinamas jausmas, kurio man neteko patirti. Ir spėju niekada neteks… Bet dabar ne apie ją…

Tūkstančiai knygų, begalės straipsnių, nuo kurių lūžta internetas, tik tam, kad žmonės galėtų dulkintis ilgiau, produktyviau, techniškiau. Negi galiausiai viskas susiveda į šį vienintelį dalyką? Negi nėra jokio sielos polėkio, susiliejimo, ištirpimo vienas kitame? Negi niekas nebesimyli - tik dulkinasi, kaip kokie gerai instruktuoti gyvuliai “biorobotai”?

Skaičiuojami atsidusimai ir orgazmai, geidulingų pozų pamokos, įvairūs įtaisai, prietaisai, žaislai, žaisliukai. Šiandien net gi teko matyti, viename žinių portale, straipsnį, kuris siūlo tenkinti partnerį dantų šepetėliu. Man norisi rėkti: “Jūs, bliat, čia rimtai?”

Ir iš visų nieko daugiau neišgirsi tik, kaip:

- Va, tai braukiau į klyną.

- Ta tai, lieva čiulpikė, dantim pimpalą subraižė ir viskas.

Turiu daugybė tokių pavyzdžių. Mane jau pykina nuo mūsų civilizacijos necivilizuotumo. Arba, matyt, aš esu, kažkoks nenormalus, nes man tai atrodo nepriimtina. Jeigu viešai prabilčiau apie šitą, mane kamuojančią, problemą turbūt pirštais užbadytų, nors ką ten pirštais - kanopomis.

Per daug filmų prisižiūrėjau apie meilę, apie du žmones, kurie pagaliau susitikę, kaip didžiausią artumo dovaną įteikia vienas kitam save. Realybė kitokia - paprastesnė, vulgaresnė - sukrenta du nepažįstami žmonės į guolį - bac bac bac - surašo įvertinimus, ir pasuka savo keliais.

Nieko romantiško, nieko gražaus. Jokios meilės, jokio mylėjimosi - grynas, purvinas, šlykštus pasidulkinimas.

Vis dėlto, kaip bebūtų gaila, pabaigoje viskas susiveda į vieną.

Rodyk draugams

Nebėkime…

Nebėkime nuo praeities. Ji mus pavytų, nors ir šimtus kilometrų nutoltumę nuo savęs. Ji visada šalia, tarsi, oda, iš kurios negalime išsinerti, tarsi, gimtinė, į kurią vis norime sugrįžti. Ir mes grįžtame, nepriklausomai nuo to: ar džiaugsmas, mus ten, ar liūdesys pasitinka. Kiekviena ašara neįkainojama, kiekvienas prisilietimas, šypsena yra turtai, kurių iš mūsų jau niekas neatims, aišku jeigu tik patys jų neasisakysime. Bet kam? Kam atsisakyti to, kas mus sukūrė?

Galiu vėju lėkti per prisiminimų pievas, gerdamas gėlių kvapą, kvapą vaizdų, kylančių mano atmintyje, lyg ryto saulė. Ilgai tirpinti ledai - liūdintys, pamiršti - nuo įvykių, mane sužeidusių, nukrito, tarsi, kaukė. Po jų šalčiu radau ugnies. Ji šildo - savotiškai, ir vis tik maloniai. Kiekviena išdavystė gali durti geležiniais ašmenimis širdin, arba balta plunksna švelniai perbraukti per užmerktas mūsų akis. Bus taip - kaip panorėsime, juk tai mes apginkluojame savo priešus!

Skaudėjo, kai mane atstūmė - atstūmė ne kartą. Kaip aš džiaugiausi pirmuoju bučiniu, kaip liūdėjau, supratęs, jog jis toks paskutinis. O dabar? Dabar pelenuose sužibo auksu visos anglys, auksas deimantais pavirto. Tas buvęs nusivylimas, neviltis traukę mane žemyn, nuo šiol kelia į viršų. Jie nepasikeitė. Jie vis dar tokie pat šalti, niūrūs, vis dar bando užgauti, bet mylimi pradėjo kukliai šypsotis, ir pastangos jų akivaizdžiai sumenko.

Buvau kažkada mažas vaikas, ir dabar toks esu - tik jau didelis. Daug, kas pasikeitė - šiandien žaidimai vyksta sielos gilumoje. Bandau paslėpti tai, kas skaudino, atrasti tai, kas daro laimingu. Vietoj kamuolio, veju pievomis mintis, gaudau akimirkas. O vakare, visą dieną pralakstę vaikystės kieme, išvargę krentame ant žemės. Atsigulęs ant žalios žolės, traukiu į save, liepų aromato prisisunkusį, orą, ir klausausi, kaip jie - mano prisiminimai, tyliai pasakoja paslaptis, kurias seniai seniai sukūriau, bet buvau užmiršęs.

Rodyk draugams

Trumpai ir nuoširdžiai

Minu drėgną samanotą žemę. Klausausi paukščių, kurie sveikina mane palikus miesto šurmulį, išsiplėšūs iš betoninių džiunglių į gamtos glėbį. Vingiuotu keliuku, tai kylančiu aukštyn, tai besileidžiančiu žemyn, einu pirmyn, stebėdamas mažytį upeliuką apačioje. Kaitri saulė glosto mano veidą, ir pradedu gailėti tiek šiltai apsirengęs.

Vis tik mieste nuo miesto pabėgti labai sunku. Prieinu tvorą ir jau nebegaliu laisvai rinktis, kur keliauti toliau, todėl pasukęs kairėn patenku į nediduką, ramų, prižiūrėtą gyvenamąjį rajoną iš kurio jau žinau kelią upės link. Stebiu, kaip tamsus vanduo skuba tolyn į jūrą. Taip norėčiau pasivertęs mažyčiu lašu bėgti kartu su juo.

Atsistoju, lyg adatata perdurto, tilto viduryje. Stebiu tolyje žaliuojantį pušyną, tamsius medžių šešėlius bandančius laisvėn ištrūkti, kažkur skubančius žmones. Aš niekur neskubu. Stoviu gal penkias minutes, gal valandą. Tol, kol mano visas buvusias blogas mintis nusineša upė. Dabar aš sklidinas ramybės.

Iš lėto pajudu link stotelės, gatve, kuri taip primena namus, kaimą. Beproto užsinoriu ten atsidurti, nors akimirkai. Rodos, jog plaukiu tarp žmonių. Stovėdamas troleibuse prisimenu rudens metu vykusį koncertą, kaip išsidirbinėjome su pussesere, jo metu. Šiuo metu ji studijuoja Anglijoje. Tik dabar suvokiu, koks brangus man šis prisiminimas, jog tada nesugebėjau įvertinti to, kas vyksta iš visos širdies.

Vertinti - štai, ko aš nemoku. Visas blogas mintis keliu aukštyn, kol jos pradeda užstoti saulės šviesą, o tas, kurios ryškesnės už ją, išbarstau iš rankų, tarytum smėlį. Lango atspindyje stebiu žmones. Vaikinas ir tolėliau sėdinti mergina, užsimerkę mėgaujasi saulės šiluma. Imu gerti jų ramybę. Visi žmonės aplinkui nušvinta, nebeatrodo tokie pilki, nuvargę. Suprantu, kiek praradau gyvenime, tik dėl kvailo savo požiūrio. Šypsausi. Žmonės pradeda šnairuoti, ir tai tik priverčia mane dar labiau išsišiepti.

Labai paprasta pabėgti nuo žmonių, tačiau taip pat nelengva būti su jais. Vis kaliau sau į galvą, jog laimingesnis būsiu vienas, nes niekas negalės įskaudinti manęs. Tačiau tai netiesa. Man reikia žmonių, ir ne - jie negali manęs įskaudinti, negali įžeisti. Tas skausmas tik mano galvoje, jis netikras.

Grįžęs namo įsijungiu Skype’ą. Susirandu pusseserę ir rašau jai:

-Sveika. Kaip sekasi? Pasiilgau Tavęs.

Rodyk draugams

222 žodžiai


Devynios dienos. Per jas - keturis vakarus puoliau į palaimos miglą, penkis kart mėginau nuskandinti liūdesį. Vienomis iš jų: vienu, kitomis abiem “teptukais” tapiau malonių emocijų portretus savo sieloje.

O iš tikrųjų tai, laimės kiekis atvirkščiai proporcingas suvartojamų svaigalų kiekiui. Juk niekas, mokėdamas svaigintis nuostabiuoju pasauliu, nekeistų jo į tą netikrą apgaulę. Bet - aš nemoku. Ieškau ženklų galinčių mane į jį nuvesti, tačiau nerandu, gal todėl, jog visada vaikštau žemai nuleidęs galvą?

Jau net save griaužti pasidarė nuobodu, matyt, neliko ką - ne šuo esu, kaulų nemėgstu. Mano liūdnasis skeletas nebelipa iš karsto. Plaukioja apgaulės jūroje, toje gražioje, lakuotoje, medinėje dėžėje su rankenomis, tarsi mažytėje valtelėje, ieškodamas netikrų oazių, ir šiukštu nededa žingsnio ant tvirtos žemės. Jis žino, jog nuo savojo svorio, ant jos atsistojęs, sugriūtų, lyg kortų namelis.

Graži šiandien diena. Reikia pamišti viską - kas esu, ko noriu, ko neturiu, kuo norėčiau būti. Nustoti mylėti, viltis, liūdėti, džiaugtis, norėti. Nustoti jausti - tik būti… Būti permatomu, leisti visiems pereiti kiaurai mane, lyg vaiduoklį, dūmą, kuris išsisklaido ore.

Reikia išsivalyti, išsikuopti savo mintis - visus užkaburius, kuriuose slepiasi nusivylimai, blogos mintys. Atsistoti po saule, ir prisipildyti jos šviesos, įkvėpti spindulių, sunaikinsiančių mano blogį. Jeigu gyvenu praeitimi, nuodyju save prisiminimais, tai kodėl negalėčiau nuodyti savęs dabarties klaidomis, skaudės taip pat, gal net labiau, bet koks skirtumas, kokie nuodai? - vis tiek istorijos pabaigoje aš mirštu.

Jeigu negaliu sunaikinti neapykantos sau, įsimylėsiu ją. Nuo šiol, kaskart kasdama - ji mane bučiuos.

Rodyk draugams

Išprotėti…

Ech…

Norėčiau išprotėti.

Nedaug. Tik šiek tiek.

Būtų nepakartojama apsistoti kliedesių pasaulyje, nes “ohhh”, kokie jie nuostabūs. Kiekvieną sekundę gyvenimą matyti vaiko akimis - stebinantį, paprastą, nuostabų, o visų svarbiausia - absuliučiai aiškų. Tokį, kuriame neklausiama: kas? kaip? kodėl? Viskas jame atsiskleidžia savaime.

Ir nesvarbu, jog varva snarglys, bei kosulys žudo, tačiau galiu žavėtis prieš akis plytinčiais, rūko apkabintais toliais, rūkydamas “paskutinę” cigaretę, taip lyg ji būtų paskutinė.

Po velnių, tos trumpos akimirkos, rodos, prasmingiausia, kas nutinka mano gyvenime. Gaila, jog jos neaplanko manęs nekviestos. Aš jas įsileisčiau vidun išskėstomis rankomis, ir nepaleisčiau iš savo glėbio. Deja…

Kartais mes šokame dviese, net jeigu aplink šimtai žmonių. Ji pašnibžda man ausin vieną, kitą paslaptį: kodėl žmonės myli, ir kaip. Kodėl džiaugiasi, nori, o aš klausausi išplėtęs, susižavėjimo kupinas, akis. Viskas tuomet būna taip paprasta.

Norisi bėgti į gyvenimą, kol žinau kiekvieno ėjimo, šiame sudėtingame pasaulyje, gudrybę. Kol tai, kas iki šiol buvo neįveikiama, pasirodo esą, tik juokingas vaikų, žaidimas.

Ir vis tik ji mane palieka, išsinešdama dovanas, kurias man leido apžiūrėti. Išeina ten, kur negaliu jos surasti, negaliu pasiekti. Saulėtos dienos nebeatrodo tokios šviesios, tamsios naktys, nebe tokios paslaptingos. Vėl klausimų randu daugiau, nei atsakymų.

Kartais manau, ją išvydęs toli toli ties horizontu, kartais ji ištikrųjų išnyra prieš mane, tačiau vos akimirkai. Primena, jog laukia ten, kur žinau ją rasiąs, atidengia mažytės paslapties šydelį, vėl greitai ją uždengusi, nulekia tolyn, dar spėjusi ištarti:”Ateik.”.

Rodyk draugams