Poeto Laiškai

Ar kada nors viskas pasikeis?

Ar tie, kurie dabar negali suvaldyti savo godulio, ir kraunasi aukso kalnus,  žmonių gyvybių saskaita, sugebės atsisakyti turtų?

Ar niekada nieko neturėję, nepuls į pastarųjų vietą, taip pražudydami milijonus naujų gyvybių, tarsi, harmonija būtų svetima šiai žemei?

Kada grius visos nematomos sienos, keletos žmonių nubrėžtos žemėlapiuose, skiriančios mus nuo savo brolių ir seserų?

Kada sunaikinsime ginklus, kuriuos taip kruopščiai kaupiame, kuriais žudome vieni kitus?

Negi reikės laukti, kol nebeliks rankų galinčių nuspausti gaiduką? Nebeliks kūnų, kuriuos galėtų suvarpyti kulkos?

Kaip galime leisti mūsų sūnums ir dukroms, broliams ir seserims mirti už svetimas idėjas, kurių vienintelis tikslas prikrauti kišenes pinigų jų kūrėjams?

Ar sugebėsime pripažinti sau, jog darbai, bei poelgiai rodo žmogaus vertę, ne jo odos spalva, piniginės storis?

Nejaugi tik persprogus mūsų pilvams nuo persiėdimo pamatysime, jog milijonai miršta badu?

Kaip galime leisti sau pilti lauk vandenį kibirais, kai yra šalių, kur žmonėms jis vertingesnis už auksą?

Argi norime, jog mūsų vaikai ir ateities kartos bristų per šiukšles? Tai kodėl metame jas ant žėmės vieną po kitos?

Kodėl žudome savo malonumui, pramogai, dėl kailių - tuos, kuriem šiandien labiausiai reikia mūsų pagalbos?

Kodėl šitie klausimai neturi pabaigos?

-   -   -   -   -   -

Liūdniausia, jog rodos, niekada nepasikeisime. Tik išnykus mums, gyvybė žemėje galės pamažu vėl atgauti pradinę pusiausvyrą. Kodėl tik tada? Atsakymas paprastas - šiame video mergaitė 1992 metais uždavė nemažai panašių klausimų tiems, kurie tais laikais buvo atsakingi už pasaulį, koks jis dabar yra. Tai yra puikiausias įrodymas, jog kol iš kitų kančios galima uždirbti, o milijonai tam abejingi, tol niekas nebus suinteresuotas, kažką keistį į gerąją pusę.

Patiko (2)