BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sau

Pavargau nuo darbo, nuo rutinos, nuo jausmo, jog galiu pasiekti tiek daug, ir vis gi neturiu didiems pokyčiams galimybių, kas galbūt netiesa? Jog neverčiu kalnų jau daugelį metų. Jie stovi, stovi, stovi…

Kiekvienas kuriame savo realybę, tad kodėl aš susikūriau kalėjimą? Jaučiuosi, tarsi, dusčiau, nors turiu daugiau, nei daugelis, ir tai, ką turiu, yra geriau, nei kiti gali sau leisti, vis tiek man tuščia savyje. Noriu daugiau, geriau, greičiau, beto nepajudinus nė piršto…

Aš pasimetęs. Gal reikia pradėti medituoti, išmesti iš savęs visus norus būti laimingu, ir tiesiog būti tokiu, kaip pataria atvirukai už 2,59eur paduotuvės lentynoje?

Nes, rodos, geriau neturėti minčių, būti tuščiu lapu, bei dar tokiu, kuriame nelieka nė dėmelės, nors pili rašalą kibirais, nei svajoti kiekvieną blaivią akimirką apie nerealiausius scenarijus, kurie niekada netaps realybe, tik tam, kad nusivilti ja, sugrįžus akimirkai?

Jei tik galėčiau vėl būti vaiku, būčiau pačiu nelaimingiausiu pasaulyje, nes aš vienintelis iš visų kiemo padaužų suvokčiau, jog tai ką turime tą akimirką, ką turėjau - praeis.

Saldainius pakeis rytinė kava, žaidimus - monotoniškos, bukinančios, iš sielos džiaugsmą iščiulpiančios užduotys sukraunančios turtus įmonės vadovams. Jeigu kažkada sukaisi vietoje savo malonumui, dabar tai darai, nes esi lengvai pakeičiamas varžčiukas pramoniniame agragate.

Prarandu ryšį su tikrove. Išsigimstu. Esu šiolaikinės visuomėnės cheminių reacijų atmestinis produktas: norintis vartoti, norintis greitai pasiekiamo malonumo, norintis visko iš eilės, kad tik būti “laimingu”, kad ir ką tai reiškia.

Išblėsta romantika, nukrenta rožiniai akiniai, ir pasaulis pats iš savęs gražus, tik aš bjaurus, aš neįsileidžiu į save to grožio, nes aš nebe tas jau?

Kartais pagalvoju, kas būtų, jeigu visi žmonės būtų tokie pat kaip aš? Koks tada būtų pasaulis?

Pirmą dieną vyktų masinė orgija, antrą dieną tūkstantiniai žudymai iš pavydo, trečią tvarkymasis, ir mirusiųjų laidojimas. Ir taip, kol nebeliktų nieko. Tikriausiai.

Arba visuomenėje nebūtų jokių pokyčių, nes mes nesame tokie vienalyčiai, vienpusiai, statiški, nekitųs. Viename žmoguje sutelpa visas pasaulis, arba bent jau aš taip norėčiau galvoti.

Nesvarbu.

Patiko (5)

Rodyk draugams

Komentarai (7)

  1. tarpkito:

    nenoriu kištis į vidinį monologą ar tuo labiau diskutuoti šita tema, bet dauguma žmonių ir yra tokie kaip tu. tik niekas apie tokius dalykus nekalba prie pietų stalo

  2. Mėlynos Akys:

    Kiek gi ilgai trunka tavo darbai? Koks tavo gyvenimo planas dabar? Nejaugi iš tiesų neaptiri jokio magiško džiaugsmo, pasimetęs rutinos ir monotonijos pasaulyje?

  3. buna atviruku ir po eura devynis.

  4. Darbai trunka, tol kol padarau. Dieną, dvi, kartais savaitę.
    O planų neturiu, jokių. Neatrodo, jog kada nors būčiau apskritai jų tūrėjęs…
    Dėl to džiaugsmo, tai jo būna, bet magija išblėso, arba pasitaiko labai trumpomis, retomis akimirkomis. Norisi daug daugiau to magiškumo…
    Gal tiesiog pavasarinė depresija.

    —-

    Būna atvirukų, ir po 0,49 centus, bet tai ko verti tokie pigūs patarimai :D

  5. Mėlynos Akys:

    Tikriausiai kiekvienam reikia patirti momentų, kai jo gyvenimas tampa natūralus, paprastas, tarytum vaiko. Visai neblogai parašei apie tuos vadovus. Matyt nėra lengva, o gal ir išvis neįmanoma pilnai bent vieną akimirką palikti civilizaciją. Tik įdomu kiek kiekvienas iš mūsų tų akimirkų siekia ir nuo ko priklauso jų atradimai, ar dažai jie vertina magišką vaikystės džiaugsmą nei tuos mažus gyvenimo pasitenkinimus.

  6. tu grįžai!

    vakar kaip tik kalbėjau su vienu žmogumi apie rašymą. ir kad daugiau neberašau, nes man rašymas gimdavo tik iš neigiamų emocijų. ir prisiminiau tave ir tavo blogą. galvojau, ar rasiu ten kažko naujo. ir užplūdęs džiugesys su 2017 metų data, mažėjo su kiekviena skaitoma eilute.

  7. Sorry, už sugadintą dieną :) tikriausiai, jog noras rašyti kyla iš neigiamų emocijų, bent jau daug paprasčiau, tai tarsi, sukčiavimas

Rašyti komentarą