BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Meilė ir kiti chemikalai

Slidžios ribos yra tarp: noriu ir reikia; tarp būtina ir paprasčiausiai priprasta; tarp manęs ir jos.

Pradėti labai lengva. Įsisuki, lyg į verpetą, pasileidi pasroviui, esi nešamas, mėgaujiesi ta gaivališka energija, gyvybe, pasiduodi, ištirpsti… Pralekia keletas metų, ir neberandi savęs, išsibarstei pakelėse gyvenimo.

Sustoji apsidairyti.

Svajonės, nežinomybė išmainytos į stabilią algą, laisvė į darbą nuo aštuntos ryto, iki penkių vakaro, aš į kitą.

Apsiblaususios akys, bet jau nebe nuo žolinčiaus paslapčių, nuo miego trūkumo, juk norisi pagyventi gryžus po darbo.

Sunkiausia susitaikyti su tuo, kuo tampi, ir mirštame tikriausiai, kai gyvenime “reikia” tampa “pripratau”.

Vaikystėje realybę suryjame gabalais, nekramtę - suaugę it gurmanai skanaujame trupiniais paslapties, jeigu sugebame jos atrasti kasdienybėje.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Komentarai (3)

  1. Bohema:

    Man atrodo, kad tarp “noriu” ir “reikia” ne tai kad slidi riba, bet apskritai visuomenė mus “priverčia” tąjį “noriu” išmainyt į “reikia”. Kažkaip kitaip sunkiai viskas veikia - kreivai žiūri kaimynai :)

  2. A2:

    Viskas paprasta gyvenime - yra laikas “reikia”, yra laikas “noriu”. Įsisuki ir niekada nesustoji pats. Reikia, reikia, reikia. Pradžioje reikia to, po to - ano, gavus tai - trečio. Kam? Kad įrodyti sau ir kitiems (būtent kitiems), kad gali, sugebi, kad esi su didele pridedamąja verte, galiausiai, kad susikurtum (fizinio) komforto zoną. Ir begalinis “reikia” nesibaigia panorėjus - kažkas panašaus į voverę rate. Iš tiesų, kodėl būnant (nesibaigiančių) “reikia valdovu” nėra taip paprasta panorėti nebereikėti? Ko gero, čia viskas paremta gamtos logika - gamta gudriai užsitikrino savo vartotojų (žmonių) tęstinumą - iki tam tikro amžiaus, kas paprastai įvardinama “vidurio amžiaus krize”:), esi priverstas kaupti, gausinti, kad gebėtum saugiai užtikrinti savo genetinį tęstinumą - kalbu apie vaikus. Vėliau, jiems įsitvirtinus erdvėje, pradedi suvokti savo laikiną būvimą šioje erdvėje. Sustoji, apsidairai, bet inercija daro savo - verčia toliau įrodinėti savo vertes. Kartais nutinka spyris į š…kną (liga, nelaimė arba kažkas, kas staiga apverčia ankstesnius failus) ir suvoki, kad tai, kas tilpo į užburiantį “reikia” tapo nebe taip svarbiu. Lėtai atsiranda “noriu”. Bet supranti, kad iki šiol turėti “reikia” inkarai nebelaiko. O “noriu” dar nedrąsus. Lyg ir paprasta.
    Ruduo geras laikas:).

  3. Vėja:

    Ar autorius dar aktyvus?

Rašyti komentarą