BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kelias į beprotybę

Šis įrašas lyg dienoraščio puslapis, išplėštas iš savojo gyvenimo, suglamžytas, išmestas…

Beprotybė - toks saldus žodis, skambesiu primenantis “medų”, arba “marmeladą”, ir lygiai taip pat nuo jos bloga, kaip nuo per didelio kiekio saldėsių.

Jeigu šiam desertui reikėtų parašyti receptą, jis atrodytų taip:

6 arbatiniai šaukšteliai - nerealių lūkesčių;

2 dideli valgomieji šaukštai - vienatvės;

1 stiklinė - prarasto nuoširdumo;

1 litras - neišsakytų/nutylėtų jausmų;

1 nedidelis žiupsnelis -  atsisakytų pomėgių;

2 pilnos saujos - asmenybę ardančios priklausomybės;

Viską gerai išmaišę, įminkykite į nuolat augantį viduje uždarumą, ir laikykite po pagalve, kol bemiegės naktys užaugins norą viską mesti, ir išeiti gyventi į kalnus. Beje, jeigu turite draugų, nebedėkite jų į jokius kitus patiekalus, ir į šį taip pat, nes jie gadina skonį, aišku priklausomai nuo to, ką gaminate.

Taip aš užkandžiaju, nuolatos kemšu į save šį nesveiką maistą, kuris išpučia neigiamą asmenybės pusę, lyg mėsainiai pilvus storulių. Aš irgi storas, tik liūdesiu, melancholija.

O jei rimtai, keista, kaip susideda viskas į krūvą, ir juokinga tuo pačiu, jog darželyje, mokykloje moko tikybos, muzikos, lietuvių, matematikos - visko, tik ne to, kas svarbiausia - gyventi.

Tokiomis sąlygomis aš užaugau - jausdamas, kaip nuolat prarandu save dar neatradęs, nuo manęs tik byra tai, ką laikau savo asmenybe, o naujo nieko neužsiauginu. Blunku, blunku, blunku.

Viskas būtų gerai, jeigu ne žmonės, nes nuo jų nepabėgsi. Tad tenka apsišarvoti kantrybe, kaukėmis, nors kasdien sau pasižadu būti savimi - neišeina, paprasčiausiai nežinau, kas esu, greičiau, kas iš manęs liko.

Taigi stengiuosi atitikti lūkesčius, patenkinti norus, paglostyti ego, dėl to trupučio meilės, kurios taip trokštu, bet vėl pakiša koją iliuzijos, nes gyvenime meilė nėra tokia saldi, kaip ant žurnalų viršelių.

O gal - eilinis “gal” - aš tik sugedęs laikrodukas, kuris tiksi, tačiau rodyklė nebešokinėja tolyn ratu, tik tik tik tik tik vienoje vietoje spurda negalėdama pabėgti nuo savo minčių - “aš stoviu vietoje”. Aš irgi neatsikratau nuojautos, jog seniai nežinau, kas tas “AŠ”.

Galiausiai prarandu save, į lovą įsisuka nemiga, kuri žadina naktimis, atitolstu nuo visų, kas galėtų padėti?, ir vis kirba giliai noras, ar nuojauta, ar viltis, kad jeigu giliai pakapstyčiau, pavyktų atrasti kažką savyje, kas nebūtų man svetima, ką pamilčiau labiau už viską pasaulyje, ir per tai pamilčiau pasaulį, nes nebereikėtų ieškoti savo esybei patvirtinimo išorėje, kituose, aš pats sau būčiau pasauliu - tobulu, šviesiu, visokiu, kokio tik man galėtų reikėti. Aš žinočiau tiesą…

O kol kas, beprotybė leidžia šaknis į mane, bei nuojauta kužda, jog vaisiai saldūs nebus.

Patiko (6)

Rodyk draugams

Komentarai (7)

  1. Kiekvieno beprotybės receptas yra kitoks, gaminamas skirtingai ir iš kitų ingredientų, taip pat suteikiantis kitokių pojūčių, jausmų laviną. Mano beprotybė visai kitokia, jos saldūs vaisiai, be to, ir tie nenupurkšti nitratų, chemikalų, natūralūs, sveiki, su išlikusiais vitaminais.

    Mano beprotybės receptas: 2 litrai nuoširdumo, 1 sauja pasitikėjimo savimi, žiupsnelis originalumo, 1 arbatinis šaukštelis vienatvės, 3 gabalėliai veiksmo. Viską suminkai ir padedi po pagalve su ilgu, saldžiu miegu, kuris prasitęsia net ir dienai auštant.

    Ši beprotybė leidžia man atsiskleisti, būti savimi. Kiekvienas mes jau iš prigimties esame beprotis tik kitoks negu dauguma kitų. Šiais laikais stengiamasi visus bepročius suvienodinti beprotiškai. Kvaila, liūdna, o po to stebimės, kodėl visi vienoda mase tampame, nes kai tik parodome nors lašelį individualybės, staigiai tai pavadiname nenormaliu, iškrypusiu elgesiu, kas iš tikro yra dalelė tavo tikrojo “aš”, kuri ir neturi pritapti prie kitų.

    Dar pasiuto, kad mokykloj pradėtų mokyti kaip gyventi. Jau ir taip mes įvaryti į rėmus, tiek muzikos, tiek dailės, tiek matematikos srityse, dar betrūko, kad kištųsi ir į mūsų gyvenimą. Būtent tos mažos pamokos, kaip dailė, skaičiavimas yra trupiniai, iš kurių mes patys turime susikurti gyvenimą, kuris mums palankiausiais. O niekas kitas nežino, kas mums geriausia, kaip mes patys. Tai nepasikeis.

    Sakai, bemiegės naktys tave kankina? Nepasitikėjimas savimi? Tai pradėk veikti, ieškoti, surasti tai, kas tau patinka, ir save realizuoti. Žmogus yra laimingiausias, kai save realizuoja, bet jei nori šito, reikia ir pačiam sėdynę pakrutinti. Dėl nemigos, tai niekas kitas kaip sportas geriau tau nepadės. Eik anksti miegoti, miegok, kiek įmanoma daugiau ir pradėk lankyti sporto klubą ar kokį sporto būrelį. Kai sutvirtės raumenys, pamatysi, geriau miegosis, mat kai žmogus miega, jis turi vartytis, kad susikaupusi pieno rūgštis būtų pilnai pašalinta, o tam reikia raumenų. Kuo jų mažiau, tuo mažiau pasivartoma, tuo mažiau pašalinama pieno rūgštis ir tuo prasčiau išsimiegama. Tai jau galiu pasakyti iš mokslinės pusės. :)

    Taigi, pasiduok beprotybei, bet ne tai, kurią tu aprašei, esi pats kepėjas ir tu sprendi, ką dėti ir kaip ką ruošti. Sukurk beprotybę, kuri paverstų tavo gyvenimą beprotiškai skaniu, svarbiu ir nenuspėjamu. Tokiu, koks jis iš tikro yra, bet tu nedrįsti pamatyti, užsidaręs savo abejonių, baimės tinkle :)

    Sėkmės

  2. Citata (dar neįkeltos teksto dalies) iš mano rašomo liudijimo krikionis.blogas: “Žmogau, ar esi patenkintas savo gyvenimu? O gal nori, kad tavo gyvenimas pasikeistų? Pamąstyk apie tai, beskaitydamas mano pasakojimą… Vienu laikotarpiu aš žaisdamas su “Sega” kompiuteriu “X-men” žaidimą užstrigau viename lygmenyje. Taip, niekaip negalėjau iš priešpaskutinio lygmens papulti į paskutinį lygmenį. Kadangi žaidžiant šį žaidimą “Save” galimybės nebuvo, tad kiekvieną kartą tekdavo sugaišti daug laiko, norint patekti į tą lygmenį, kurio niekaip negalėjau įveikti. Pasiekus minėtą žaidimo lygmenį ir nerandant išeities, bandymų-klaidų metodu aiškinausi, ar viską atlikau ten, kaip reikia, ir, kaip papulti į kitą lygmenį. Deja, visi bandymai buvo bergždi. Todėl po dar vieno nesėkmingo bandymo labai susierzinau ir to lygmens “aklavietėje” su įtūžiu paspaudžiau “Sega” kompiuterio “restart” mygtuką, t. y. nusprendžiau viską perkrauti… Mano nuostabai ekrane pradėjo rodytis kažkokie skaičiavimai ir staiga aš jau galėjau žaisti paskutiniame lygmenyje. Po to mano praktika parodė, kad tai nebuvo atsitiktinumas, nes tai tikrai buvo būtina atlikti to lygmens “aklavietėje”; tai atliekant kitur, žaidimas išsijungdavo ir reikėdavo vėl žaisti nuo pirmo lygmens. Kokia viso šio pasakojimo esmė? Atsakau: kartais tiesiog reikia paspausti “restart”. Žmogau, ar man reikia tau priminti, kad Jėzus Kristus ir Jo Tėvas gali pakeisti tavo gyvenimą? Tačiau, nieko neįvyks be tavo apsisprendimo: tu turi duoti leidimą tai atlikti. Taip, jei tu nori didelių pokyčių savo gyvenime, tuomet tu pats turi paspausti “restart”.”.

    Tu esi palūžęs ir pasauliui dzin ar tu šiandien mirsi, ar ne. Tačiau, Jėzui Kristui ir Jo Tėvui tu rūpi. Tau dar yra vilties. Tavo gyvenimas dar gali pasikeisti. Taip, jei tu atgailausi už savo visas padarytas nuodėmes ir pasikviesi Jėzų Kristų ir Jo Tėvą į savo gyvenimą ir širdį. Tau reikia iš širdies ir su troškimu sukalbėti kažką panašaus į tai: Viešpatie, aš esu nusidėjėlis. Nusidėjau Tau savo mintimis, žodžiais ir darbais. Nusidėjau ignoruodamas Tave ir gyvendamas taip, tartum Tavęs nebūtų. Atleisk man. Brangus Jėzau, dėkoju Tau, kad paaukojai savo gyvybę dėl manęs, kad aš galėčiau gyventi. Aš dėkoju, kad priimi mane tokį, koks aš esu, ir atleidi mano kaltes. Ačiū, kad savo krauju nuplovei mano nuodėmes. Nuo šiandien noriu sekti Tavimi ir mokytis iš Tavęs. Ateik ir apsigyvenk manyje. Skelbiu Tave savo gyvenimo Gelbėtoju ir Viešpačiu dabar ir per amžius. Amen.

  3. Pries paskutinej tavo pastraipoj, ka rasai, ko kazko nesamoningai troksti, pas nezinodamas ko, o tai imanoma pasiekti, kai Sv.Dvasia gyvena viduje, ir Jezus Kristus yra tavo Viespats :) https://www.youtube.com/watch?v=bHomVz4JTAo

  4. Nesakau, kad Jėzaus verbuotojai siūlo geresnį variantą, tačiau, Narūta, tavo pasiūlymai, nors iš esmės galėtų būti laikomi teisingais, neša paauglyste ir vidurine mokykla. Tikriausiai tavo išgyvenimų kelias tik prasideda, jei pasakymas “imk, veik, daryk” tau iš tikro kažką suteikia. Yra žmonių, pavyzdžiui, šio tinklaraščio autorius, kurie išgyvena daug stipriau, ilgiau ir, sakykim, subtiliau, negu gali pasiekti patarimas. Neabejoju, visą tai jis jau išbandė, bet nesijaučia atradęs tai, ko ieškojo. Trumpam atrandi ir vėl sugrįžti į tokią jau dabar apgaulingai įprastą ir artimą vienatvę, depresiją, nepasitenkinimą. Pažįstama.

Rašyti komentarą