BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ištrinti save

- Ar galiu prisėsti šalia?

Pakeliu akis.

Smėlio spalvos paltas. Sena, nusitrynusiu viršeliu, knyga, kairėje rankoje. Bebaigianti susmilkti cigaretė tarp pageltusių nagų dešinėje, šalia jų garuojantis kavos puodelis.

Nuleidžiu žvilgsnį žemyn.

Vienintelė laisva vieta lauko kavinukėje - šalia manęs.

- Žinoma, prašom.

Vėl ištrinu save iš realybės, šios akimirkos, visų pasirinkimų, kurie lyg vistantys domino, stumdami mane į priekį pasodino į šią kėdę.

- Ar skaitai knygas? - lyg iš gilaus vandens paviršių lėtai pasiekęs burbulas, žodžiai, priverčia mane atplėšti akis nuo jaukios, išmaniosios užmaršties.

- Kartais… - vėl krentu į rankose laikomo ekrano šviesą, noriu dar… visko, kas joje slepiasi.

- Ar teko skaityti šią? - pastumta stalo paviršiumi, jį tyliai viršeliu sušnabžda, atverdama pavadinimą “Mano gyvenimo istorija”, autoriaus vietoje, tik trumpas, išblukęs žodelis “Aš”.

- Neteko. Čia tikriausiai pokštas? - šnypšteliu pradedančio įkirėti pašnekovo pusėn.

- Ir man ne. - Balsas atrodo toks pažystamai pavargęs,- Niekada taip ir nešdrįsau jos atverti, bijodamas to, ką galiu perskaityti, tačiau visada nešiojuosi ją su savimi, tam jeigu…

Tyla..

Veide greičiau šmėsteli baimė, nei rankos spėja suvokti norinčios pulti ginti, greitai mano ranka verčiamus puslapius. Visi iki vieno tušti.

- Ką gi,- tariu užjaučiamai,- sveikinu įstojus į klubą žmonių, kurių po mirties niekas neprisimins. Matyt, baimė atrasti ateitį, ištrynė praeiti. Viskas, kas liko, tik ši akimirką…

Pasirausęs tašėje, paduodu vis dar žado neatgaunančiam pašnekovui rašiklį.

- Imk, atversk pirmą puslapį ir rašyk.-  paliepiu šaltu balsu,-  ”Viskas, kas įvyko mano gyvenime, iki šios akimirkos, lyg vistantys domino, vertė judėti į priekį. Visi mano pasirinkimai, lyg netinkančios dėlionės dalys susidėjo į šiuos tuščius puslapius.

Aš nesu, todėl niekada nebuvau.

Aš būsiu, todėl dabar rašau.

Aš atrasiu save, nors gal būt niekada nepažinojau, o jeigu pažinojau - pamiršau.

Nebuvo vakar, nebus rytojaus.

Yra tik dabar.

Ir vis tiek mes bandome save ištrinti”.

Vėl nuleidau akis į išmaniojo ekraną.

Ištryniau “dabartį”.

Rodyk draugams

Papasakoti save reiškia…

… sudėti sielą į tarpus tarp sakinių eilučių, tarsi, magui atskleisti paslaptį savo burto, taip prarandant paskutines dulkes stebuklingumo.

Mes kasdienes užsidedame kaukes, piešiame savo veidus, pjauname, siuvame, klijuojame, atimamame, daliname, pridedame prie savęs, lyg matematinės lygties, ryškių spalvų, kad pasaulis aplink mus girdėtų, kad matytų, kaip daužydami krūtinę kumščiu, šaukiame: “Štai kas AŠ esu!”.

Bet kas išspręs tiek daug melo?

Supras tik tiek, kurie už popierinės sienos būdami klauso, kitoje pusėje kalbant jų autentiškąją sielos pusę, tačiau niekada nebandantys prasiveržti pro užsklanda į ją, nes prieš akis plyti šaltas granitas. Mes akli virvėms, kuriomis save surišome.

Ar verta susižeisti bandant ištrūkti?

Galbūt nėra, ko lyginti, vėjo pojūčio sparnuose, su paukščio skrydžiu vykstančiu vaizduotėje, bet menas sukurti realybę pilkoje kasdienybėje, ir yra ta šiluma, kuri sudegina mago kortas, palikdama vienintelę, kurią jis norėjo, jog pamatytumėte dar prieš prasidedant burtui.

Rodyk draugams