BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Priklausomybė

Stebiu savo vidų, kaip Dorianas Grėjus stebėdavo portretą, kuriame atsispindėjo jo siela. Manasis taip pat trūnija, pūva, skirtumas tik tas, jog aš amžinai jaunas ir gražus neliksiu, kiekviena priklausomybė, pikta mintis, nuodėminga fantazija it upės vaga įsirėš į veidą. Nieko tokio, pasenti nebijau.

Bijau likti įkalintas savo minčių, nes nesvarbu, kiek svetimų grandinių nusimesčiau, nueisiu tik tiek toli, kiek mano mintys duos laisvės kojoms, bei svajonėms.

Siaubas sukausto, kai suvokiu, koks gyvybingas, bei godus parazitas auga mano galvoje. Ir aš kasdien jį maitinu, glostau, šeriu informacija, naujienomis, beprasmybėmis, tuštuma. Visą laisvą erdvę savyje užpildau šiukšlėmis, kiekvieną sekundę panaudoju naršymui įvairiuose portaluose: porno, politika, karas, išdavystės, bei kitos soc. nesąmonės, nusikaltimai, nelaimės, skausmas, pasiekimai, mokslo pažanga, įvairūs paveiksliukai, šūdai ir myžalai…

Tai niekas kita, kaip šūdai ir myžalai. Nesuprantu, kas pasidarė su manimi, nuo kada nustojau ieškoti originalumo, gilumo, ir kiekviena beprasmiška mintis, tapo tokia įdomi, svarbi. Aš priklausomas nuo interneto, nuo informacijos.

Buvau priklausomas nuo alkoholio - gerdavau, kol netekdavau sąmonės, ir tekdavo dėlioti it dėlionę paskutinių kelių nakties valandų prisiminimus, kad bent kiek suvokčiau, kur buvau, ką dariau. Tačiau atsibodo, nebetenkimo tai mano išlavinto skonio blogybėms..

Buvau priklausomas nuo žolės - rūkiau, vartojau, kol realybė pradėdavo maišytis, su fantazijomis, optimizmas su pesimizmu, šokau su velniais, ir raganaitėm, slėpiausi viduje savęs ištikus psichozei, apėmus paranojai. Atsibodo ir tai, išroviau su šaknim šį magišką augalą.

Bet informacija, internetas - visada buvo fone, tyliai kasėsi gilyn į mane, kol aš savo dėmesį nukreipęs į pašalinius trukdžius buvau. BAZINGA!!! Dabar nebegaliu išbūti pats su savimi vienas keletos akimirkų, man reikia įpilti į save degalų, man reikia to beprasmio užesio galvoje, reikia, kad kažkas vyktų nuolatos, nes pats gyvenimas savaime man atrodo beskonis. Kaip skaudu… Teks daug taisyti save, laužyti, keisti, kad galėčiau žiūrėti į kiekvieną medį ne į kaip matytą begalę kartų, bet kaip į vieną iš begalės, unikalų, kad atrasčiau vėl paukščių čiulbesį, kad skaičiuočiau žvaigždes, ir bėgčiau į vėją ištirpti.

Noriu rasti vaiką, kuriuo kažkada buvau, ir jį atgaivinti. Tikiuosi, jog visi tie nuodai dar jo galutinai nenužudė. Aš turiu gyventi, turiu gyventi sau savo gyvenimą.

Rodyk draugams