BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ieškau draugo…

Žmogaus, kuris gyvena savo pamišime, tačiau jį slepia puikiai, ir dėl to tik dar labiau eina iš proto. Tokio, kuris bijo nusiimti kaukes, bet padarytų tai nė nemirktelėjęs, jei rastų kitą tokį patį teatro artistą, su kuriuo galėtų nuoširdžiai pasikalbėti akis į akį užkuliusiuose, kol salėje artimieji laukia vaidinimo.

Noriu sielos draugo, jeigu siela egzistuoti gali. Noriu kažko, kas vietoj alaus bokalo ieškotų to, ko neranda, vietoj smilkstančių cigarečių, pirštais sklaidytų knygų puslapius. Ieškau kažko, kas būtų toks pat pasimetęs, ir tuo pačiu taip arti tikslo, kaip aš.

Noriu daugo, su kuriuo sutartume, jog ne visiems raudona - raudona, ir žodžiai per daug riboti, kad suprasti vienas kitą. Bet tam ir būtų gyvenimiškos patirtys beveik identiškos - be žodžių rastume vienas kito tiesas tikromis mums.

Ieškau kažko, kas tarp visų šių eilučių išskaitęs tai, kas nutylėta, suprastų, jog ir jis ieško draugo.

Rodyk draugams

Kelias į beprotybę

Šis įrašas lyg dienoraščio puslapis, išplėštas iš savojo gyvenimo, suglamžytas, išmestas…

Beprotybė - toks saldus žodis, skambesiu primenantis “medų”, arba “marmeladą”, ir lygiai taip pat nuo jos bloga, kaip nuo per didelio kiekio saldėsių.

Jeigu šiam desertui reikėtų parašyti receptą, jis atrodytų taip:

6 arbatiniai šaukšteliai - nerealių lūkesčių;

2 dideli valgomieji šaukštai - vienatvės;

1 stiklinė - prarasto nuoširdumo;

1 litras - neišsakytų/nutylėtų jausmų;

1 nedidelis žiupsnelis -  atsisakytų pomėgių;

2 pilnos saujos - asmenybę ardančios priklausomybės;

Viską gerai išmaišę, įminkykite į nuolat augantį viduje uždarumą, ir laikykite po pagalve, kol bemiegės naktys užaugins norą viską mesti, ir išeiti gyventi į kalnus. Beje, jeigu turite draugų, nebedėkite jų į jokius kitus patiekalus, ir į šį taip pat, nes jie gadina skonį, aišku priklausomai nuo to, ką gaminate.

Taip aš užkandžiaju, nuolatos kemšu į save šį nesveiką maistą, kuris išpučia neigiamą asmenybės pusę, lyg mėsainiai pilvus storulių. Aš irgi storas, tik liūdesiu, melancholija.

O jei rimtai, keista, kaip susideda viskas į krūvą, ir juokinga tuo pačiu, jog darželyje, mokykloje moko tikybos, muzikos, lietuvių, matematikos - visko, tik ne to, kas svarbiausia - gyventi.

Tokiomis sąlygomis aš užaugau - jausdamas, kaip nuolat prarandu save dar neatradęs, nuo manęs tik byra tai, ką laikau savo asmenybe, o naujo nieko neužsiauginu. Blunku, blunku, blunku.

Viskas būtų gerai, jeigu ne žmonės, nes nuo jų nepabėgsi. Tad tenka apsišarvoti kantrybe, kaukėmis, nors kasdien sau pasižadu būti savimi - neišeina, paprasčiausiai nežinau, kas esu, greičiau, kas iš manęs liko.

Taigi stengiuosi atitikti lūkesčius, patenkinti norus, paglostyti ego, dėl to trupučio meilės, kurios taip trokštu, bet vėl pakiša koją iliuzijos, nes gyvenime meilė nėra tokia saldi, kaip ant žurnalų viršelių.

O gal - eilinis “gal” - aš tik sugedęs laikrodukas, kuris tiksi, tačiau rodyklė nebešokinėja tolyn ratu, tik tik tik tik tik vienoje vietoje spurda negalėdama pabėgti nuo savo minčių - “aš stoviu vietoje”. Aš irgi neatsikratau nuojautos, jog seniai nežinau, kas tas “AŠ”.

Galiausiai prarandu save, į lovą įsisuka nemiga, kuri žadina naktimis, atitolstu nuo visų, kas galėtų padėti?, ir vis kirba giliai noras, ar nuojauta, ar viltis, kad jeigu giliai pakapstyčiau, pavyktų atrasti kažką savyje, kas nebūtų man svetima, ką pamilčiau labiau už viską pasaulyje, ir per tai pamilčiau pasaulį, nes nebereikėtų ieškoti savo esybei patvirtinimo išorėje, kituose, aš pats sau būčiau pasauliu - tobulu, šviesiu, visokiu, kokio tik man galėtų reikėti. Aš žinočiau tiesą…

O kol kas, beprotybė leidžia šaknis į mane, bei nuojauta kužda, jog vaisiai saldūs nebus.

Rodyk draugams

Buvau pradingęs aš…

… buvau aš pasimetęs. O kas nėra?

Ieškojau, ieškau, vis viliuosi, jog rasiu, kaip radau sudėtus plunksnakočius elektrinius - mano žodžių saugyklą.

Radau, jog keičia laikas mus, kaip vanduo keičia upės vagą, kaip tikintieji praradę tikėjimą ieško naujų dievų, taip aš barstau save po žemės mažą lopinėlį, renku save iš naujo, ir suprantu, kaip trūksta mano mintims rišlumo, sielai šilumos namų jaukumo. Prisiminimai apie vaikystę gelbsti, lyg lašai nuo užkritusios nosies, pavasarinei slogai puolant, bet ar aš sveikstu vidumi nuo jų?

Na, bet aš esu - nes aš mąstau? Ar ištiesų mąstau? - klausiu savęs, bet nutyliu tiesą. Gal nevisiems mums būtina žinoti - višta, ar kiaušinis, pirma atsirado…

O tiem, kas pasigedo manęs - nuoširdžiausias ačiū, aš dar išridensiu mintį - vieną, kitą. Tik palaukite.

Rodyk draugams