BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pesimizmo pramonė

Pesimistu gimstama - įrodyta moksliškai, viso labo keletas papildomų receptorių, genų anomalijų, kitokios neurotransmiterių variacijos, ir voulia! - stiklinė pusiau tuščia. Viskas susiveda į netvarkingą atomų judėjimą, be valios pastangų, tirpstant, vykstant, sprogstant cheminėms reakcijoms neuronuose.

Plėšiesi iš drobės, kurioje Tave nutapė ta daugelio aklai įtikėta visagalė ranka, tik tam, kad būtum ne savimi, kad būtum toks, kaip komercinėse reklamose - netikras, bet su šypsena veide. Sportuoji, geri vaistus, homeopatines arbatėles, eini pasikalbėti, pasikonsultuoti, pasipsichoterapiautinti ir ką?.. Dienai, kitai išsibalansuoja esama pusiausvyra, rodos, randi gyvenimo prasmę, ir vėl ji ištirpsta rutinoje, nes, deja, tokia tiesa - niekada nebūsi laimingas, jeigu laimės siekimas bus darbu.

Bet štai indų dvasinis vadovas, parašė naujus raštus į šviesos kelią, paskelbtos NLP paskaitų datos, kuriose dar nesilankei, atvažiuoja vudu guru iš Zimbabvės, ir gal vienas šių dalykų pagaliau apvers pasaulį aukštyn kojom, pavers išsvajotu indigo vaiku, kuriuo negimei. Todėl turi bėgti…

Visas gyvenimas tampa skubėjimu link savęs, bet kuo greičiau leki, kuo labiau plėšaisi, tuo toliau palieki save užnugaryje. Tereikia sustoti, ir pavysi. Kuo blogai yra matyti gyvenimą pilkomis spalvomis? Juk atspalvių tai - tūkstančiai…

Tačiau vis tiek bėgame, nes bėga visi, aišku savaip, kas keturiomis, kas šliaužte, kas miega galvodamas, jog jau laimėjo varžybas, be finišo linijos. Ir neduok Dievuli sustosi, visiems iškarto pradėsi maišytis, klius už Tavęs tokio sėslaus, ragins, peiks, pyks.

O Tu nusispjauk, gal kas paslys - pasijuoksi. Pabūk vienas, paklausyk, kaip stuksena geniai, pažiūrėk, kaip lūžta bangos, pajausk, kaip pučia vėjas. Niekas neskuba, gyvena savo gyvenimą, ir nesvarbu, jog kelios plunksnos išsipešusios, jog lengvu brizu slenka pažeme, ne siautėjančiu uraganu, ne cunamiu taškosi.

Gamtai p***ui ant to, jog visi verkia, kad šiandien apsiniaukę, kad sušalo kojas, ir varva snarglys. Priimk gyvenimą, koks yra, priimk save, koks esi. Reikia keisti tik tuos, kas bando pakeisti Tave. Nebėk, tiesiog džiaukis rudeniniu lietumi, o tie, kas skuba, niekada neužsibūna per ilgai vienoje vietoje.

Rodyk draugams

Trupiniai rudens minčių susisukę

Štai aš netikėtai pasimankštinęs, pajutau norą pramankštinti pirštus, savo mintis. Užšoku į blogą, ir čia, kaip visada vieni lieja ašaras, kiti pilsto iš tuščio į kiaurą apie savo išgalvotus, o gal ir ne, meilės nuotykius. Dar keletas šabloniškų įrąšų apie pilką kasdienybę, bei surūkytą cigarečių skaičių, sedint ant palangės ir gurkšnojant kavą, stebint niūrų rudenį, kuris pripažinkim yra vienas gražiausių metų laikų.

Visi pamiršom, kai bėgiodavom lauke, mėtydavomės geltonų lapų kuoštais, šokinėdavome į auksines jų pilis. Nežinau, gal tik man pasisekė su tokia puikia vaikyste, kurios prisiminimus deja paskandino monotoniška kasdienybė, pamiršau, kaip reikia būti paprastu, nuoširdžiu, ir būtent todėl šiandien norisi nulėkti prie jūros, kur radau nuostabų skardį, bei sūpynes, kuriomis gali pakilti į dangų, nukristi virš bangų, sudužti į saulėlydžio spindulius, nors dėl debesuoto oro, tam galimybių tikriausiai nebus. Bet man to ir nereikia.

Smagu papilstyti iš tuščio į kiaurą, visai galbūt ir netuščiais dalykais. Gera, jog galiu tiek daug, ko visai nevertinu, o veltui. Turiu daugiau, nei mano išlepęs ego sugeba suryti. Persvarstykit ir jūs savo sielos turinį.

Rodyk draugams