BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tiesiog reikia rašyti. Kartais

Gyvenimas, kaip pasenęs sumuštinis, kurį valgai diena iš dienos: sprangus, pabodęs, bet jeigu nevalgysi - mirsi. Daug kas jame pasikeitė, išskyrus požiūrį į save. Išbluko žmonės, tarsi, keverzonės sąsiuvinio paraštėse, pabėgo laikas sau, apmąstymams, užtat smagiai įsisuko rutina, kuri lyg 9 dydžiais peraugusi katė susirango ant pečių, ir slegia, slegia… Jeigu prasidėtų zombių apokalipse, vargu ar pultų jie mane tokį pavargusiu žvilgsniu, nedžiugų, tyliai, letai kiūtinantį tolyn.

Turbūt baisiausia ir yra, kai prarandi save. Viskas, kuo buvai dabar permatoma, liko tik elgesio, moralinių įsitikinimų, vertybių liekanų rinkinys, kuris funkcionuoja, kad patenkintų tuos visuomenės, bei artimos aplinkos narius, kurie dar kažko tikisi iš tavęs…

Kada paskutinį kartą dėjau žingsnį, kad eičiau ten, kur nori mano širdis, jau nepamenu. Tik baimė liko man, kaip kokia konstanta. Yra ar nėra žmonių mano gyvenime, nesu savimi, nes bijau nepatikti, bijau būti paliktas vienas, ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau noriu būti vienas, nes tada jau vienintelis žmogus, kuris dar galėtų sužeisti būčiau aš pats.

Kokia prasmė kažką daryti, kai žinai - TAI neišvengiama? Visur skamba trimitai, paradai tuštybei rengiami, staipsniai rašomi apie tai, kaip geriau išduoti kitą, kaip susitaikyti, kai tave išduoda, kaip išpūsti savo skurdų ego iki begalybės. Tada klausi: o kam man visa tai? Užsimerki, ir taip būtų gera atsimerkus pamatyti, jog esi negyvenamoje saloje, kurioje tik tavo taisyklės, tavo įstatymai, tik tu, ir tavęs čia niekas niekada neras. Čia būtum karalius ir vergas, inžinierius ir menininkas…

Tačiau atmerki akis niūriai realybėjei, kurioje TU esi niekam nereikalingas. Neturiu, sakydamas TU, omenyje: kūno, daiktų, vaizdinio, kaukės, bet sielą. Sielos niekam nereikia todėl, jog jos neišdulkinsi, neprisiliesi prie jos, neišspausi iš jos nieko. Tikriausiai todėl bijau, jog tas, kas norės ją pamatyti, rado būdą, kaip ir ją užnuodyti savo naudai…

Rodyk draugams

Sudužusio veidrodžio pasaka

Papilkėjusiu žvilgniu stebimas suskeldėjęs atspindys, pasakojo apie pažadėtus septynerius metus nelaimių, kurios tądien ‘Tiomai atrodė vienas juokas. Mažas šypsnys pasirodė veide prisiminus, kaip anąsyk skutantis, kliudytas alkūne veidrodis, nukritęs sudužo, vėliau buvo atsargiai klijuojamas lipnia juosta, nes naujo paprasčiausiai neišgalėjo nusipirkti. Veidrodyje trūko dalių, kaip ir jo sieloje: viena šuke bandė pjautis venas, antra buvo kažkur nusimetųsi per metus, trečioji… tai nebuvo svarbu…

Per tuos septynis metus jis spėjo prarasti darbą, artimųjų pagarbą, bei draugus, mylimą merginą, įniko į heroiną, bandė žudytis - nesėkmingai, trissyk, o šiandien iš tėvo gavo žinią, jog naktį motinai sustojo širdis. Artioma būtų galėjęs atiduoti bet ką, kad tik tai būtų buvusi jo gyvybė. Jis nekentė savęs, nes jautėsi kaltas. Žinojo, kad savo poelgiais, visomis tomis bėdomis, kurių pridarė šeimai, išsekino mamą. Tarytum pats suspaudė savo kumštyję tą širdį, kuri plakdama taip karštai jį mylėjo.

Purvinais, jau senokai kirpimo reikalaujančiais nagais, pasikasė dilbį, nusagstytą daugybės adatų dūrių. Niežėjo. Iš nudrąskytų vietų, kuriose buvo šašiukai, ėmė sunktis kraujo lašeliai. Jau ilgą laiką neberūpėjo, jog gali užsikrėsti, pasigauti kokią ligą. Dalintis tuo pačiu švirkštu tapo taip įprasta, kaip sukti ratu draugų būryje cigaretę.

Kostiumas. Galvoje sukosi vienintelė mintis - iš kur gauti kostiumą laidotuvėms. Ah, jeigu būtų pavykę bent vieną iš tų kartų, kai bandė.. Jį būtų aprengę, nuprausę, ir nors su tyliai šnibždamomis apkalbomis, atsisveikinę su ašaromis akyse, bei didžiuliu palengvėjimu širdyse nusimetus naštą. Deja, savo kojomis save teks nunešti, ir iškęsti visus tuos smerkiančius, kaltinančius žvilgsnius. Bet ne svetimi žvilgniai gąsdino, o tai, jog teks pačiam sau pažvelgti į sielą.

Staiga apėmė nenumaldomas noras susileisti dozę. Žvėris viduje kaukė, drąskė, kvietė bėgti, gelbėti savo kailį. “Kam tau to reikia?”, “Ji vis tiek jau tik mėsos gabalas be gyvybės.”, “Nagi, nuramink save, juk žinai, kaip bus gera.” - tokios, ir panašios mintys atakavo atbukusį protą. Tačiau, kaip nekeista, šį kartą pavyko save suvaldyti. To niekada dar nebuvo, lyg milžiniška susitaikymo, bei atsidavimo likimui banga užliejo ‘Tiomą.

Jos veidas dabar atrodė toks ramus, be rūpęsčių. Blanki laidojimo namų šviesa, rodos, darė ją šventa. Artioma negalėjo atitraukti žvilgnio, tik šiltos ašaros tekančios veidu karts nuo karto priversdavo susilieti vaizdą. Šermenų ore vibravo tyras, meilės kupinas, atsisveikinimo liūdesys, vienintelis dalykas, kuris erzino, buvo nenutylantis murmesys, bei trukčiojantis raudojimas, kuris vedė iš proto.

- Ką po velnių čia darai? - pasigirdo piktas, įniršio kupinas, prislopintas balsas. Artiomos link artėjo aukštas, tvirtas vyriškis. Tikriausiai praėjo ketveri, ne, gal penkeri metai nuo to karto, kai jis paskutinį kartą matė savo brolį Viktorą.

- Kaip drįsti čia pasirodyti? Pažiūrėk į save, kaip tu apsirengęs… Net po to, kai ji mirė, nenustoji nešęs purvo. Žinai,aš tave kaltinu dėl to, kas nutiko, juk ji dar buvo palyginus jauna, dar galėjo ilgai gyventi, jei ne nuolatinis stresas, nervai dėl tavęs… Mes visi taip galvojam, tik aš vienas turiu drąsos tai pasakyti.

- Aš tik atėjau atsis… - stiprus smūgis nutildė žodžius besiveržiančius iš lūpų į laisvę.

- Nedrįsk kalbėti jos akivaizdoje! - sušuko, tėvo raminamas, ir tempiamas tolyn Vikoras: “Tik ne prie jos…”.

Karštas kraujas sruvo iš nosies, bei prakirstos lūpos. “Aš… Aš atsiprašau…” - tyliai kartojo Artiomos lūpos, leisdamos mažus, raudonus burbuliukus. Visa salė šurmuliavo. Rodės, lyg medžių lapai vis garsiau, bei garsiau šnarėtų prieš audrą.

Staiga grįžo žvėries balsas, su tokia jėga, ir įniršiu, su neapykanta sau, kuri degino taip, jog akyliau stebėję galėjo pastebėti, kaip jis šiek tiek susilenkė į priekį iš skausmo. “Mama, aš nebuvau tavęs vertas, niekada nebuvau. Atsiprašau…” - dar spėjo ištarti ‘Tioma, bučiuodamas mirusiosios rankas, prieš visiškai aptemstant sąmonei.

Vėliau sekė trumputės atkarpos, lyg seno filmo juostos kadrai: staigiai sušvytėjęs blizgesys, numautas nuo piršto mamos vestuvinis aukso žiedas, greiti žingsniai, skubėjimas, 1 maršruto autobusas, pažįstamas veidas, kelionė atgal, senas švirkštas…

Septyneri metai nelaimių baigėsi. Rankose jis laikė “auksinę adatą”. Ramumą, ir atsipalaidavimo jausmą, malonumo jis jau seniai nebejausdavo pavartojęs, pakeitė, stiprus kūną krečiantis drebulys, šaltas prakaitas, pykinimas.

- ‘Tioma, ‘Tioma, vaikeli mano! - pasigirdo švelnus, taip gerai pažįstamas mamos balsas. Artioma atmerkė akis. Priešais stovėjo ji, tačiau jauna, švytinti, su gėlėta suknelė, kurią kadaise parvežė jo tėtis iš armėnijos, kur vyko į komandiruotę. Taip ramu, taip gera pasidarė, kai ji paėmusi už rankos pradėjo jį vestis tolyn: “Einam, ‘Tioma, einam. Dabar jau viskas bus gerai.” - drąsino jį.

“Dabar jau viskas bus gerai” - pakartojo jis, ir šilta laimės ašara nutekėjo jau vėstančiu skruostu.

Rodyk draugams