BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie kačiuką

Toks nekantrus, klausiančiomis plačiomis akimis jis žiūrėjo į tą didelį žmogų…

Šiltas pavasario vėjas glostė ūsus, bei viršugalvį išlidusį iš po skverno, kuriame buvo slepiamas. Nedidukėje širdutėje kirbėjo nuojauta, jog šiandien įvyks kažkas didingo. Šis jausmas jaudino ir neramino, buvo džiugus ir bauginantis tuo pačiu metu.

Pasaulis aplink švytėjo. Štai tolyn nuzvimbė bitė, danguje suklegėjo pirmosios šį pavasarį grįštančios žąsys, kažkur tolumoje nuaidėjo šuns lojimas. Jis nežinojo jų vardų, pavadinimų, niekas jam jų nesakė, lygiai taip pat, kaip nežinojo savojo, bet tai nebuvo svarbu. Jautė visa savo esybe, kas yra, jautė visus aplink taip pat stipriai, tarsi, snieguolių, žėmės pasirodžiusios iš po nutirpusio sniego, jį nešančio žmogaus prakaito kvapą.

Viskas buvo visai čia pat - viskas buvo gyva. Tas galingas jausmas vertė gniaužyti mažytes pėdutes, karts nuo karto išleidžiant nagučius, bei tyliai sumurkti. Vibracijos bėgančios nuo pat snukučio priekio iki uodegos galo smagiai kuteno, bei pasipūtęs kailiukas leido pirmą kartą pažinti savo išgastingo jaudulio pasėkmes kūnui.

Ošė medžių viršūnės, šnarėjo pernykštė žolė lenkiama vėjo, tyliai šniokštė šios dienos paslaptis. Staiga tapo taip ramu, gera. Letai užimerkiančios akys, liežuvėliu nulaižyta nosytė, buvo ženklai susiliejimo su šia dieviška akim….

Staiga tvirta ranka pačiupusi už sprando išplėšė iš jaukaus užančio… Prieš akis šnypštė, kunkuliavo, rangėsi, tarsi juoda gyvatė - upė, nešanti vieną paskui kitą ledo lytį, purvą, medžių šakas, šaltą vandenį. Paskutinį saulės spindulį palietusį snukelį tuoj pakeitė skaudus brūkštėlėjimas šiurkščia medžiaga. Maišas. Dulkina tamsa, sklidina baimės. Smūgis, ledinis vanduo, paskutinis oro įkvėpimas, pirmas drumzlinos mirties  gurkšnis, ir tik vienas klausimas mintyse: “Kodėl?”. Tamsa. Juoda…

Rodyk draugams

Visada alkanas meilės

Jau nemažai laiko praėjo nuo paskutinio karto, kai čia rašiau. Galbūt todėl, jog nemoku gyventi savo žodžiuose, galbūt dėl kitų priežasčių.

Paskutiniu metu, vis labiau suvokiu, koks alkanas esu meilės, jausmų, ir kaip man neužtenka to, ką gaunu…

Mano vidus lyg smėlio laikrodis atviru viršumi: visos gražios emocijos, akimirkos po truputį byra lauk, ir jeigu nėra papildomos, atsiranda begalinė tuštuma, kuriai taip trūksta žodžių, apsikabinimų, bučinių, palaikymo. O ypač po pykčių, bei barnių, apie kuriuos pasakose visada nutylima, rodos, išsibarsto paskutinės kruopelės džiaugsmo, ir tuoj tuoj mirsiu…

Žinoma, gera eiti vakare, šildantis paskutiniuose saulės spinduliuose, tirpti vėjui pučiant, ir prisiminti, ką kartu patyrėme: kaip gaudėme žalčius besišildančius tvenkinyje, kaip stebėjome, pagaliau atėjusio pavasario išsiilgusią stirnų porelę, lėtai vaikštinėjančią, taip Mūsų pamėgto, parko proskynoje, kaip susižavėję stebėjom virš galvų praskrendančią palėdą. Smulkmenos, bet juose tiek daug energijos norui gyventi.

Ir vis dėlto… Man maža - reikia dar. Dar daugiau. Daugiau, nei turiu… Širdis, lyg tuščias skrandis susisukęs gurgia, prašo, o aš laukiu. Laukiu, kada grįši, ir turėsiu vos porą dienų, pamėginti patenkinti savo alkį.

Rodyk draugams