BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kur tas gyvenimo džiaugsmas?

Manau, kiekvienas žmogus susimąsto apie gyvenimo prasmę, ieško jos, randa?, nusivilia, apsidžiaugia… Koks yra mano tikslas, kurio siekiu visa savo esybe? Pasakysiu atvirai - nežinau.

Esu dar jaunas ir bandžiau aprėpti tiek, kiek sugebėjau, gyvenimo prasmės paieškose, tačiau niekada į nieką pakankamai neįsigilinau, nes kiekviename dalyke rasdavau trūkumų, spragų, ir mesdavau viską.

Kiek perskaityta filosofinių knygų, gyvenimiškų požiūrių, kiek apžvelgta religinių mokymų… Kaskart viduje kirbėdavo balselis, jog tai nėra, ko man reikia. Taip - aš galiu pasirinkti sekti kažkieno pėdomis, tačiau visada jausiu, jog kas ne mano atrasta - tas ne man.

Vienintelis, naivus dalykas, kurio tikrai trokštu yra - laimė. Bet ką reiškia būti laimingu? Neseniai perskaičiau A. Šopenhauerio knygą “Pasaulis kaip valia ir vaizdinys”, kurioje gyvenimas aprašomas, kaip nuolatinė kančia: kai ko nors trūksta - esame nepatenkinti, bei kai viską pasiekiame, ko reikia geram gyvenimui mus apima nuobodulys - vėl blogai.

Laimė trumpalaikė. Sėsliai gyvenantis žmogus svajoja apie keliones, nuotykius, nes pavargo nuo rutinos, keliautojui jo kelionės tapusios rutina vargu ar besuteikia džiaugsmo, tikriausiai jis svajoja apie poilsį, nuolatinius namus.

Taigi nesibaigianti laimė yra ne kas kita, kaip rutina, niekada neišsipildysianti svajonė. Nėra jokios gyvenimo prasmės, tikslo siekti aukštesnio gėrio, manau, pakanka gyventi geriausiai, kaip sugebame: kuo teisingiau, gražiau, harmoningiau, o trumpos laimės akimirkos ateis pačios savaime.

Tikriausiai esmė ir yra akimirkose…

Rodyk draugams

Noriu miego

Kartais galvoju, jog neverta mėginti pažinti žmonių, nes tame nėra jokios prasmės. Gražius asmenis supūdo, iš vidaus, jų pasipūtimas, ir egocentriškumas, negražius - pyktis, bei pagieža laikoma pastarųjų atžvilgiu. Taip kad, kaip besuktum, kaip bevartytum mano pasaulio vaizdinį, nieko gero nesigauna.

Beja, žinau, jog tame yra ir daug netiesos. Pažįstu tikrai nuoširdžių, paprastų, mielų žmonių, bet kažkaip nemoku jų išsaugoti, gal net nesistengiu… Kokia to priežastis? Aš! Aš netikiu niekuo, todėl kiekvienas ryšys man atrodo, tarsi, sukurtas ant lengvai paplaunamo pamato… Nesvarbu, kas tai būtų: religija, draugystė, nuoširdumas. Viskas, kas vieno žmogaus daroma, kitam lieka paslaptimi, ir atsiveria tik maža dalimi.

Juk kiekvienas, kuris padeda draugui gali turėti savų tikslų, kiekvienas, kuris nekenčia, gali paslapčia mylėti, ar gerbti savo priešą. Dažnai šypsausi, mintimis suvarydamas peilio geležtę iki rankenos į pilvą žmogėnui, kuriam turiu būti malonus, nes taip reikia, o ne todėl, jog to noriu.

Rodyk draugams