BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Hiperbolizuota gyvenimiška situacija

Kaip manote, koks jausmas gyventi, kai žinai, jog viskas, ką palieti savomis rankimis, net auksas, virsta šūdu. Pagalvokit - atsakymas paprastas, juk gyvenimą taip pat laikai savose rankose.

Norėčiau, kad jausmai būtų, tarsi, operuotinas auglys. Taip paprasta būtų pakęsti kritiką, nusivylimą, liūdesį. Išėmei tą žmogelį iš savęs, kuris mažomis rankutėmis gniaužydavo širdį, priversdavo liūdėti, kuris klykdavo naktimis galvoje, neleisdamas užmigt, ir keliais greitais judesiais nusukai tą plonytį sprandelį - tyla, ramybė.

Bet, deja…

Gyvenime viskas ne taip paprasta: nei išimsi, nei nuraminsi jį amžiams. Blogiausia, kai mažasis jausmų monstras pažadina kitų vidinius gyventojus, ir visi jie ima dainuoti choru odę chaosui žmonių santykiuose.

Šiandien ji drąsko mano širdį, nes esu priverstas rinktis: tylėti ar atverti sielos langines, išleisti tamsą iš visdaus, nunuodyjant kitus, ar toliau, lašas po lašo, didinti smalos atsargas savy. Asmeniškai man tai sudėtingiausias sprendimas, nes turiu rinktis tarp savo ir kitų gerovės, tarp savo ir kitų laimės.

Ir kodėl ją galiu susikurti TIK įskaudindamas kitus, arba TIK visiškai jų atsisakydamas? Kodėl nėra tarpinio varianto? Gal man tik atrodo, jog kiti žmonės turi stebuklingų būdų spresti tokioms problemoms, gal visi išgyvena tą patį.

Bet kuriuo atveju, man šiuo metu praverstų šiek tiek magijos gyvenime…

Rodyk draugams

Iš niekur į nieką

Nežinau, kaip reikia suplėšyti tuos pančius kaustančius mane, nesudrąskant savęs. Nebežinau, kaip tvertis šiame pasaulyje be tikėjimo: religija, likimu, žmonėmis, savimi. Kaip pabėgti nuo realybės, kai net muzikos skambesiai atsimuša liūdesio dūžiais sieloje?

Taip gera būtų būti drugeliu. Viena dieną susisukęs neapykantoje, nesusigaudyme, vienatvėje, tarsi, vystikle, kuriame buvau saugus būdamas vaiku, atgimčiau kažkuo, kas sugebėtų pakilti virš visko: kasdienybės, rūpęsčių, savęs, gyvenimo.

Tačiau man visos tos metamorfozės svetimos, kaip ir aš pats sau. Galiu laikyti glėbyje save, bet krentant tai nepadės neužsigauti… Sudušiu, kaip kasdien sudūžtu į žodžius visų žmonių, kurie manęs nepalaiko, ir kurių palaikymo nemoku priimti. Sudušiu į savo liūdesį.

Ir vėl skaičiuoju tuščius žvilgsnius gatvėse, vitrinose, veidrodžiuose. Koks turtingas esu šiuo jausmu, ir koks skurdžius tuo pačiu. Žmogaus sielos neišgelbės nei dievas, nei filosofija, nei asmeninio tobulinimosi knygos, jeigu tos sielos nėra.

Tai būtų lygu nutapyti peizažą ore. Jis atrodytų toks nuostabus, toks gyvas, toks spalvingas tą akimirką, bet jau kitą dieną jis taptų kitoks…

Rodyk draugams

Ištrauka iš skundų knygos

Gali išeiti į pasaulį, tačiau jis pas Tave niekada neateis. Iš dalies jis jau yra šalia, bet tik kaip nebylus stebėjotas, greičiausiai net nekreipiantis dėmesio į tokį niekingą padarą, kaip tu, ar aš.

Kaip priartėti prie žmogaus? Kaip rasti su kuo pabendrauti? Visur draugiškai pasitinka tik pilkos, šaltos gatvės, ir parduotuvių darbuotojai dar nepalūžę nuo kasdienės rutinos.

Suskaičiuoju vieną, kelis, kelias dešimtis praeivių ir vis spėlioju, ar kuris nors iš jų galėtų būti iš tos pačios planetos, kaip ir aš? Kaip mums atpažinti vieniems kitus, jeigu tik bukais žvilgsniais nusižiūrime prasilenkdami, ir tai geriausiu atveju. Dažniausiai spoksome į erdvę, tarsi, joje tuoj atsiras kažkas įdomaus, bet vis neatsiranda…

Gal tik atitikus visoms biolauko, magnetinėms, elektroninėms, fiziocheminėms, bei kitoms, baisiai įmantrius pavadinimus turinčioms, bangoms, tarp dviejų žmonių, galvose suskamba signalas - kalbėti!

Arba ne…

Netikiu, jog pirmas sutiktas žmogus gali būti įdomus pašnekovas, nes kartais net su pačiu savimi nerandu apie ką pakalbėti. Visi mes skirtingi, bet ne visi protingi.

Galbūt…

Galbūt kartais taip rauna stogą, jog vienintelė išeitis yra rašyti, kas papuola ant pirštų galų, išdaužant žodžius ekrane plastikinais klavišais.

Ir tikrai, nuoširdžiai, garantuotai, visu šimtu procentų galiu teigti, kad šiandien skundų knygoje parašyčiau: “Man vieniša, liūdna, ir norisi su kuo nors pabendrauti…”.

Rodyk draugams

Ištrauka iš naktinių pasivaikščiojimų

Atsimerkiu ir matau.

Klausausi ir girdžiu.

Galvoju ir jaučiu.

Galvoju apie tai, kas esu, kas manęs laukia, gali laukti ateityje. Mėginu atspėti ar pavyks surasti save, kitus, ar pavyks nepasiklysti.

Ir jaučiu nerimą, jaučiu baimę, neužtikrintumą dėl to, kas bus. Jaučiu tai, jog būtent šiuo metu visi pasaulio toliai priklauso man. Kaip šią akimirką stoviu šiame paplūdimyje lygiai taip pat ir visuose kituose pasaulio pakrantese.

Klausausi savo vidinio balso, kažkur lekiančio vėjo, bangų mūšos. Klausausi muzikos, kuri nuneša tolyn, ir sugrąžina atgal su kiekvienu virpuliu perbėgusiu kūną.

Ir girdžiu save, girdžiu visus, kurie buvo, yra ir dar bus. Girdžiu dainą, girdžiu žodžius, kuriuos šaukia pralekiantis vėjas, girdžiu traškančius, braškančius debesis, lipančius vienas ant kito, tarsi, ledo lytis per ledonešį. Smėlio krupeles abejingai skubančias paskui vėją… Į niekur.

Atsimerkiu ir matau tamsią naktį, visiškai tuščią paplūdimį, primenentį šio vakaro dangų be žvaigždžių - matau savo valdas. Matau ant manęs griūnančius juodus debesis, mėginančius suslėgti mano vienatvę. Ir, rodos, matau dar kai ką…

Matau tolumoje žybsinčią mažą švieselę - švyturį.

Šiąnakt matau, girdžiu ir jaučiu tyliai užgimstančią viltį…

Rodyk draugams

Grynakraujė vienatvė neišgydoma

Ir vėl tas pats: tokie patys vakarai, tos pačios mintys - niekas nepakito. Matyt, radau nekintamą tiesą savo gyvenime.

Žmogus yra pasmerktas visiškai vienatvei, kaip sakė Henry David Thoreau: „Aš įsitikinau, kad jokiomis kojų pastangomis negalima priartinti vieną prie kitos dviejų sielų.”, bet juk ir žodžiais ne ką arčiau jos priartės.

Esu rašęs, jog vieniems kitus padėtų suprasti bendra patirtis, sąmonė, tačiau kiekvienas žmogus ją turi atskirą. Žiūrint iš šio taško, kiekviena patirtis yra subjektyvi, todėl neįmanoma patirti, išgyventi, suprasti kito asmens. Klaidžiojam pasaulyje vieni, savo mažuose pasaulėliuose. Smagu.

Tai, kaip paprašyti, kieno nors pagalbos? Kaip paaiškinti, kas blogai, kodėl liūdi, skaudą širdį? Kas supras tave, jei pats savęs nesupranti? Atsakymas paprastas - niekas.

Klausimas kyla, ką tada daryti? Kaip kovoti? Nemanau, jog sujungti visus žmones, kaip kokioje “Matricoje” būtų išeitis. Galbūt išvis nėra išėjimo jokio, papuolei į šį gyvenimą - gyvenk. Tiek daug žmonių prieš šią tiesą užsimerkė, jaučiasi priklausantys bendruomenėms, šeimoms, socialinėms grupėms, jie laimingi.

Galbūt empatija galėtų pagelbėti šioje situacijoje, nors vėžio vaistais nuo slogos ir neišgydysi, bet bent pakvėpuosi laisvai prieš mirtį. Na, bet niekas nesiruošia mirti, tik ne šį vakarą.

Saldžių sapnų visiems, kurie skaitė, tačiau taip ir liko nesupratę pilnai apie ką aš čia…

Rodyk draugams

Medžio žodžiai vėjui

Tarsi, vienišas medis laukuos,

Aš stoviu išskėtęs rankas.

Nors vis dar miško ilgiuos,

Stebiu savo tolius, lankas.

Čia viskas tik mano -

Šviesa, vėjas ir mintys.

Stebiu su užuojauta jus, kaip

Miške vienu visiems tenka dalintis.

Nebijau audrų ir vėjų baisiausių,

Mano šaknys per tvirtos ir per giliai jos yra.

Balsu, jūsų paklausiu:

Kodėl jūs dar ten, o aš jau čia?

Šiandien stovit didingi, miškais jus vadina.

Juk dėl jūsų tie didvyriai žuvo.

O dabar mėgstate vandenį lyg saldų vyną

Bet nuo jo jūsų šaknys supuvo.

Kodėl galvojat, jog drauge atlaikysite vėjus?

Jie per gudrūs - nepuola iškarto visų.

Jūsų daug, bet per silpnos idėjos

Daugiau yra jūsų, nei jūsų šaknų.

Ir kamienų jūsų nelenkė audros,

Lapų neglostė saulė šilta.

Negėrėt vandens, jūsų nelietė skriaudos.

O dabar žievė per silpna, per minkšta.

Rodyk draugams

Nebaigtų surišti mazgų puokštė

Apie naktį, apie gatvę, apie tamsą, apie šviesą.

Galiu papasakoti, apie naują tiesą.

Galiu sukurti, radėm išpuošti,

Rankas ištiesę, priimti pasiruoškit.

Laikyti jos ranką, girdėti jos širdį,

Stebėti nebyliai vienatvės mirtį.

————————————

Nemoku sudėti tūkstančio jausmų į eilėraštį vieną,

Nemoku lietaus lašų paversti spinduliais saulės.

Pabundu kasryt, nors kartais nenoriu, pasitikti naują dieną,

Kad joje gyvenčiau ir vėl tik dėl eilinės saviapgaulės.

————————————

Aš išblunku, tarytum spalvos saulėje išblunka,

Aš skylu dalimis, sudūžtu tyliai, niekam to nematant.

Tik Tu užpildai mano vidų, saulės spinduliais, šiluma sava,

Tačiau vos vienos dienos užtenka, ir per įtrūkius palieka ji mane.

Aš tuščias vėl tampu…

Pavasariu pražydęs vakar, šiandien speigo rankom smaugiu jį,

Ir blaškausi erdvėje, lyg prieš akimirką apakęs,

Nebežinau, kas aš esu, o kas buvau man svetima begalo.

Taip tyliai pasitraukiu jums visiems iš kelio.

Rodyk draugams