BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nerišlių minčių eiga. Apie kūrybą, gyvenimą ir ateities matymą.

Jaučiu savyje nenumaldomą norą rašyti, tačiau kaskart pirštų galais palietus klavišus, paėmus rašiklį į rankas visos mintys, visos idėjos išgaruoja. Dar prieš sekundę vijusios viena kitą, ir kūrusios pačios save iš savęs, lyg dūmas vėjyje išsisklaido.

Panašiai nutinka, kai pamėginu gyvenime pasielgti nestandartiškai, taip, kaip man pakužda tylus balselis viduje, bet žodžiai užstringa gerklėje, veiksmų jėga išblėsta pakeliui į tikslą. Užgęstu.

Ta gyvybinė energija skirta gyventi, skirta kurti išgaruoja, ir vis bandau atrasti atsakymą - “Kodėl?”, tačiau atsimušu į neįveikiamą paslapčių sieną.

Daugybė nesuprantamų dalykų dedasi mano gyvenime, ir nors netikiu į jokį dievą, netikiu likimu, dvasiomis, tačiau nuolat nutinka savotiški, keisti, nepaaiškinami dalykai. Visi turbūt esate patyrę “Déjà vu”, kai išgyveni tai, kas, rodos, jau buvo nutikę. Daugybė tokių akimirkų patyriau, tačiau pastaruoju metu šie keisti įspūdžiai pasikeitė - išgyvenu ne jau nutikusius dalykus, bet realybę, kuri dar tik bus, tarsi, turėčiau galimybę pamatyti ateitį.

Įdomu ar įmanoma išvystyti intelektualinę-emocinę intuiciją, pažvelgti nors trumpam į ateitį? Kai gerai susimąstau galbūt neįmanomi dalykai yra neįmanomi tik todėl, jog netikiu jų galėjimu įvykti. O kas jeigu galima ištreniruoti “sielą” taip, kad ji priverstų kūną matyti daugiau, jausti daugiau, kitaip - kokybiškiau?

Kokią teisę turi žmonės nubrėžti ribas žmonėms, kiek jie gali kisti, tobulėti, tikėti.

Kas jeigu niekada nebūtume patikėję, jog kažkas yra neįmanoma tik todėl, jog tai pasakiusiam žmogui tai buvo tiesa?

Galbūt dabar būtume BEGALINIAI…

Rodyk draugams

Bijau

Esu tik žmogus, todėl nieko keisto jeigu pasiduodu įvairioms silpnybėms ir baimėms. O tiksliau vienai - pamatinei, užvaldančiai mane visą.

Nemėgstu vorų, bet ir nesuku dėl jų galvos. Nesijaučiu nemaloniai didelėse miniose, ar mažytėse erdvėse. Nesu pamišęs dėl švaros, kitų smulkmenų. Kaip patogiai jaučiuosi būdamas aukštai, taip ir po vandeniu, tačiau…

… bijau gyvenimo, bijau to, ką jis gali su manimi padaryti.

Tiek daug pavyzdžių aplink, kuriuos stebėdamas imu drebinti savo mentalines kinkas. Tarsi, aštrios strėlės į taikinį, klausimai sminga į mano pasitikėjimą savimi:

“O kas jeigu niekada nieko nepasieksiu?”

“Kas jeigu niekada nesurasiu savęs?”

“Kas jeigu taip ir mirsiu nepajutęs, jog ištikrųjų gyvenau?”

, ir tai tęsiasi be paliovos, tos abejonės, bei netikrumas. Ką išviso reiškia žodis “tikras”?

Kam užsimenu apie tai, atsako man, jog pasaulis, kuris mane supa, kuriame aš sukuosi ir yra tikrovė, tačiau aš nejaučiu to.

Tai lyg Kalėdų pasaka, viskas aplinkui blizga, gražu, žmonės keičiasi dovanėlėmis, šypsosi, sveikina vieni kitus. Kalėdų senis su savo elniai keliauja nuo vieno namo stogo ant kito. Taip žavu ir vis tik jaučiasi ta butaforija, farsas, lyg visas oras būtų prakvipęs melu.

Todėl labiau jaučiuosi aktoriumi dideliame spektaklyje, nei savo gyvenimo valdovu. Tarsi, ne aš priimčiau sprendimus, bet kažkam timptelėjus virvutes eičiau vienur, arba kitur, daryčiau kažką, arba ne.

Atrodo taip svarbu susikurti identitetą šioje milijardinėje pasaulio visuomenėje, tačiau lyg sūrų vandenį skiedžiant, didėjant žmonių skaičiui, unikalumas blanksta, ir kiekvienas sutiktas asmuo atrodo prėskas, beskonis, be esybės.

Jaučiu, kaip pats tampu tokiu, tampu nieku, visuma, mase. Tai mane gąsdina, veda išproto…

Tačiau, nežinau, kur dingti, ką daryti, kaip persiplėšti, sukurti save iš naujo, sukurti iš nieko. Galiausiai pasibaigus eilinei dienai, tik vėl paklausiu savęs: “Kas aš esu?”.

Rodyk draugams

Apie troškimą

Kur problema? Iš kur tos blogos mintys kyla, kurios bangomis veja viena kitą mano sąmonės kranto link? Rodos, visa savo esybe suprantu, jog turėčiau vertinti, džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, kiekvienu įkvėpimu, žvilgsniu, šypsena, bet…

… bet įkrentu atgal į juodą verpetą, ir jis vis sukdamas mane neša gilyn, ir gilyn. Nugrimztu…

Kaskart randu vis kitą atsakymą, kuris tik laikinai patenkina mane, tačiau problemos neišsprendžia - ji lieka. Šį kartą galvoju, jog tai mano noras bausti visus, bei visada - už viską, ką padarė, ką daro, netgi už tai, ką dar tik padarys.

Štai čia visa gudrybė, aš degu neapykanta, troškimu keršyti, bet nepaliečiu piršu nė vieno, ir tai mane žudo. Daugelio žmonių aš net negaliu pasiekti, jie jau senai pasimete praeityje, kitų net nepažįstu, nežinau, kaip atrodo veidai tų, kurie nusipelno mirties, kurie nusipelno kentėti šiame gyvenime, kentėti man matant.

Kas iš to, jeigu visi sako, jog jiems bus atlyginta TEN. Kas man iš to? Aš TEN buvau, ir pasakysiu jums tiesiai - TEN nieko nėra. Amžina nebūtis šiems padarams per maža bausmė. Tai netgi ne bausmė, o išsigelbėjimas. Galbūt nėra normalu linkėti kitam skausmingos mirties, bet jaučiu - mano, kaip žmogaus prigimtis, trokšta kraujo tų, kurie neverti, jog jis tekėtų jų venomis.

… bet aš negaliu jų pasiekti, negaliu suleisti dantų į jų kaklus, perplėšti gerklės. Esu per mažas, per silpnas prieš pasaulį. Tai žudo mane. Žudo negalėjimas spręsti, kas turi gyventi, o kas ne. Žmogui išreiškus šią mintį, visi aplinkui pasipiktinę pradeda šaukti, jog niekas neturi teisės to spręsti. Na, atsiprašau už savo didybės maniją, tačiau aš teisę turiu. Jaučiu pareiga durti pirštu į kiekvieną, kurį turėtų nutrenkti žaibas.

Bet danguje nei griaustinio griausmo nesigirdi, nei pirštas pakankamai smailus, kad nuo jo dūrio parkristų visuomenės priešai. Tik mane viduje nuodija šis jausmas, kurio negaliu išreikšti veiksmais. Iš lėto, ramiai laukia, kada pasiims nors vieną auką, nors ir nekaltą, ir vis tik - gyvybę.

Rodyk draugams