BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Išpažintis sau?

Pilkų debesų skiautės atsiplėšusios velnišku greičiu lekia žemyn, šaldo mūsų šiltus veidus slepiančius šaltas, mirusias sielas. Keistas ruduo, su tokiu ankstyvu sniegu. Pasigedau krušos, tų baltų sniego rutuliukų, kurie ,tarsi, torto pabarstai papuošdavę mūsų miestus primindavo apie artėjančią žiemą. Šiemet žiema pasirodė be jokių fanfarų, prisistatymų. Tiesiog atėjo, ir atsisėdo ant, geltonų lapų kilimu, papuoštos žemės. Žemės, kurios dar net nespėjo sustingdyti pirmieji šalčiai.

Vis tik, nesigailiu, jog viskas taip yra. Supratau - dabar tokį orą jau daug labiau myliu už visus vasaros karščius, kurių taip laukdavau. Naktyje, einant per pūgą, jautiesi toks gyvas, kai pro kiekvieną skverno tarpelį įlindęs šaltis bando nuplėšti taip jaukiai kūną gaubiančią šilumą, kuri saugo virpančią gyvybę, tą drebančią liepsnelę, kuri peršalus užgęstų kartu su manimi.

Toks oras priverčia mane žemėje savotiškai atrasti savo vietą, stichiją. Visi susisukę savo šalikuose, ir paltuose skuba ten, kur gera, kur jie galės susišildyti nutirpusias galūnes, atsigerti karštos arbatos, apsisiausti namų jaukumu. O man gera šaltyje, visas šis oras taip primena mane, aš taip pat negaliu sušildyti, negaliu mylėti, mano rūpęstis šaldo, mano džiaugsmas palengva atima gyvybę.

Sapnavau keistą sapną, jog pasaulyje nebuvo džiaugsmo, meilės, teigiamų emocijų, ir kiekvienas žmogus turėjo po tamsų prižiūrėtoją, kuris nuolat sergėjo, kad niekas nenusižengtų įstatymui, visi būtų nelaimingi, nes tai didžiausia vertybė. Žinau - šiurpu, bet baisiausia tai, jog mano atveju tai nėra sapnas - tai realybė. Pats sau esu juodasis prižiūrėtojas, kiekviename žingsnyje stebintis savo veikmus. Visada kontroliuodavau ir kontroliuoju save, lyg kokį cirko gyvūlį, kuris kaskart panorėjęs žengti žingsnelį į šoną susilaukia skaudaus dresiruotojo kirčio rimbu.

Nemaloni situacija, bet ką gali padaryti, kai negali sunaikinti priešo. Sunaikinti jį reikštų sunaikinti patį save.

O to, deja, padaryti negaliu… Vieną vakarą prisėdęs permąsčiau, ką parašyčiau, kiekvienam artimam žmogui, kaip skaudžiai kirsčiau išeidamas, ir pareikšdamas, jog jų savanaudiška meilė nužudė mane. Tačiau nesugalvojau, ką galėčiau, juodu rašalu baltame lape, pasakyti savo Tėčiui. Tai vienintelis žmogus, kuris, jaučiu, ištikrųjų myli mane tokį, koks esu, jis neprojektuoja į mane savo neišsipildžiusių jaunystės svajonių, jis nemyli manęs todėl, kad galėtų mėgautis mintimis, kiek dėl manęs paaukojo, kiek aukoja, nemyli, kad galėtų perdėtai rūpintis. Jis myli mane tiesiog todėl, jog esu jo vaikas ir nieko daugiau nereikia. Jaučiu, jog jis man leidžia rinktis savo gyvenimą, daryti klaidas, mokytis iš jų, nesmerkia. Nesvarbu, kuo baigčiau šiame gyvenime, jam visada būčiau tas mažas berniukas, kuris prašydavo išmesti aukštai į orą.

Ir štai todėl, aš vis dar vaikštau šaltomis gatvėmis stebėdamas skubančius žmonės, taip pat, kaip norėčiau matyti visus skubančius tolyn nuo manęs, jeigu nemoku jų sušildyti. Tačiau jie nebėga, o aš savanaudiškai tuo naudojuosi, tikėdamasis, jog kada nors galėsiu tapti bent šiltu pavasario vėjeliu, jog jie mane pakeis, bet to niekada nebus, nes jie tokie pat savanaudžiai, kaip ir aš. Kas moka šildytis šalčia liepsna, tas nerizikuos visko sugadinti, galbėdamas mirštančią sielą.

Rodyk draugams

Pradingę užrašai

Kas tada atidavė paskutinį oro gurkšnį

Už tuos, kurie šiandieną kvėpuoti atsisako,

Kurie namus palikę, liežuvius laužo,

Lenkdami nugaras prieš svetimų šalių ponus?

Ar būtų jie aukoję gyvybę ir stoję į kovą,

Už savo vaikų tariamą laisvę? Dėl nematomų sienų,

Idėjų taurių, padaryti visus nevienodais…

Ar mes turim savyje, nors kruopelę garbės

Senųjų ainių vertos?

Kad pakilti prieš tuos, kas rankas mūsų,

žodžiais savo, surišo.

Ar turim savigarbos netapti niekingais,

Savo vaikų protingųjų būti verti pagarbos.

Ar sugebėsim pakeisti likimą, piemenimis tapti šį kartą,

Naujai augančiai kvailų avinų kartai…

Rodyk draugams

Apie savo gyvenimą

Pro aprasojusį autobuso langą stebiu gatvės pakrasčiuose greit praplaukiančius, kylančios saulės apšviestus, rudeninius, įvairiaspalvius medžių lapus. Lygiai taip mano galvoje lekia mintys. Didžioji dauguma jų liūdnos.

Abejonės dėl ateities, dėl dabarties, dėl artimo žmogaus. Sunku jausti, jog kažkas svarbaus yra nutylima, jog vis dar yra atstumas, vis dar kažkas skiria mus. Tos užuomenos, mažytės dėlionės dalys verčia galvoje kurti siaubingiausius vaizdinius, liūdniausius scenarijus, verčia mane kentėti. Daug geriau būtų gyventi siaubingoje tiesoje, nei begaliniame nerime persunktame baimės, netikrumo, skausmo.

O, mes daužome sau krūtines prisiekinėdami mylį, bet vos pradedam kalbėti apie nemalonius dalykus, keičiam temą. Meluojame sakydami, jog nemeluojame, jog viskas jau pasakyta. Pažįstame vienas kitą, tačiau ar tikrai? Žiūrime į vienas kito sielas, tarsi, į atvaizdą veidrodyje. Lyg ir viskas tikra, lyg ir viskas gerai, bet matome tik tą pusę, kuri mums atsukta, kurią mums parodo.

Gal aš tik perdedu, išsigalvoju?

Prieš porą dienų padariau vieną didžiausių atradimų savo gyvenime. Supratau, jog nors lengvai nutraukiu ryšius su žmonėmis, sakau, jog man niekas nereikalingas, jog aš pats sau esu visas pasaulis, ištikrųjų beprotiškai bijau likti vienas. Bijau būti savimi, nes galiu nepatikti artimiausiems žmonėms, kuriuos pasirinkau išsaugoti šalia. Nesu toks geras, koks apsimetu, manyje daug neapykantos, liūdesio. Bijau visa tai iškelti į paviršių, bijau to pasekmių.

Dar vienas dalykas neduodantis man ramybės - nauja, keista, iki šiol nepatirta emocija. Jausmas, jog greitai viskas pasikeis. Rodos, būčiau ant pokyčių slenksčio, tereikia spustelti mygtuką, ir viskas, kas buvo - išnyks, kas turi nutikti - nutiks. Nebeliks abejonių, nebeliks liūdesio. Šiame tuščiame, visiškai tamsiame kambaryje reikia įjungti šviesą, ir aš šliaužioju keliais mėgindamas rasti sienoje jungiklį. Tik, kur jis?

Galėčiau tiek daug parašyti, bet tik tiek mažai pasakyčiau. Žodžiai per menki daiktai mano jausmams sutalpinti, todėl negaliu išbaigti to, ką pradėjau…

Mėnesio filmas:

Rodyk draugams