BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie pozityvumą

Taip ir norisi išlieti žodžiais, kažką pozityvaus, po visų tų ilgų sunkių dienų, kankinančių košmarų, abejonių. Nors aklai ir nepatikėsiu tuo, ką rašau, mintis, jog dar galiu iš pačio savęs pasisemtis teigiamų emocijų - guodžia. Gal ne viskas prarasta?

Nesvarbus šiandieninis apniukęs dangus, bei liūdnas rytas geriant žalią arbatą, po naktinių persekiojimų, klaidžių, bauginančių galimų realybės variacijų sapnuose, nes aš galiu matyti tuos gelstančius, ir raudonuojančius lapus už lango, mėgautis rudeniu.

Nesvarbus mano noras hiperbolizuoti egzistuojantį blogio kiekį žemėje, perdėtai bijoti to, kas galbūt net nenutiks, kurti ateities scenarijus, kuriuose lieku vienas, įskaudintas, kuriais mėginu paruošti save blogiausiam, tarsi, kažkas gero nutikti man net negalėtų. Nesvarbu, nes turiu galimybę parodyti savo rūpestį broliui parašydamas žinutę, paklausdamas, kaip jo savijauta po operacijos.

Galiausiai nesvarbu viskas, nes viskas, kas ištikrųjų svarbu, yra visiškai nereikšminga. Gyvenime įvykiai yra tarytum tušti indai į kuriuos tik asmeniškai mes patys galime įpilti “reikšmingumo” tiek, kiek to norime. Galime iš musės padaryti dramblį, iš dramblio musę. Iš degtuko priskaldyti vežimą malkų, ir atvirkščiai, nesugebėti pasišildyti tokiu kiekiu malkų, kuris tilptų į didžiausią vežimą, tarsi, visos jos kartu sudėjus būtų menkesnės už vienintelį degtuką.

Kokia pramė bijoti kažko netekti, jeigu tai ir taip tau nepriklauso? Mes pripratom savintis daiktus, žmones, nuopelnus, tačiau vienintelis turtas, kurį turime yra mūsų žinios, patirtis, išgyvenimai, atsiminimai. Iš mūsų gali atimti viską, tik ne tai… Ir kam knaisiotis po blogus prisiminimus, kai yra daugybė gražių akimirkų, kai yra dalykų, kurie ištikrųjų verti prisiminti. Kam bijoti ateities, jeigu ji dar neįvyko? Gal išviso neįvyks. Gyvenkime čia, gyvenkime dabar. Ne - praeitimi, ne - ateitimi… Mėgaukimės, kiekvienu oro gurkšniu, nes galbūt sekantis bus paskutinis.

Rodyk draugams

Pilkos atspalviai

Noriu rėkti. Noriu klykti. Noriu nuplėšti tylos rūbus ir ją išprievartauti. Nebegaliu daugiau taip egzistuoti švaistydamas savo gyvenimą, bet geriausia, ką sugebu - išsikalbėti šiam negyvam baltam ekranui, šviečiančiam prieš mane…

Net nebematau prasmės skųstis, jog man blogai, aiškiai nupasakojant kiekvieną smulkmeną, nes žinau - niekas nepasikeis. Ji vėl atslinks ir tyliai mane apkabinusi susisuks ant kelių. Tamsa. Visos tos mintys tik sukelia bejėgiškumo jausmą, o vienintelės išeitys, kurios šauna į galvą, jį tik pagilintų.

Nebesinori savęs, būti savimi. Parduočiau sielą velniui už “gebėjimą” džiaugtis gyvenimu “čia ir dabar”. Bet aš nemoku, arba nebemoku… Regis net vaizduotė apleido, nebėra sparnų, kuriai galėčiau išskristi į kitus, geresnius pasaulius.

Šalia artimiausių žmonių jaučiuosi toks vienišas, lyg bučiau paskutinis žmogus likęs žemėje, tik daug nelaimingesnis, nes šiuo atveju nesu vienas - tik vienišas. Ir kaltas dėl to esu tik tai aš. Nemoku duoti, nemoku imti, nemoku prašyti. Gyvenu be svarbiausių įrankių šiame gyvenime, kuriais kuriama laimė.

Kiekvienas esam savosios kalvis, tik aš nepakeliu kūjo. Per menka siela esu, jei išviso turiu tokią. Gal ji išsikvėpė dar kadais, kai vos nemiriau būdamas trejų metukų. Pilstau dabar iš tuščio į kiaurą, nes norisi kaukti, kaip nesitveriu kailyje, norisi laužyti, daužyti viską aplink, bet su tašku paskutinio sakinio pabaigoje, tiesiog atsigulsiu į lovą, ir pasistengsiu užmigti.

Košmarais išsiverš mano neviltis, bei neapykanta sau, mano nutylėtas nusivylimas, vengimas gyventi. Ryte jausiuosi daug geriau, kol vėl neatslinks tamsa, o su ja ir visi pilki mano gyvenimo atspalviai.

Rodyk draugams

Aš esu nesveikas

Man niekada nebus gana meilės įrodymų. Niekada niekuo nepasitikėsiu iki galo, būsiu kankinamas abejonių.

Man nuolat per mažai dėmesio, per mažai aistros, bendravimo. Visa šita prakeikta būsena pasiglemžia mane, užpildo vidų, užima vietą priklausančią džiaugsmui.

Tam nėra vaistų, kurie nebūtų nuodais, nėra žmonių, kurie norėtų padėti, nes niekam nerūpi. Nėra prasmės kalbėti - niekas neklauso, nėra prasmės… tiesiog…

Gal man atlikti sau lobotomija? Gal tai padėtų pagaliau išjungti tą balselį galvoje, kuris tą dalyką, kurį turėčiau vadinti gyvenimu, paverčia kankyne? Jei nesugebu džiaugtis juo, tai būti tik dėl buvimo - nesąmonė, tačiau dėl buvimo būti juk nebūtina.

Velniop narkotikus, alkoholį, savipagalbos knygas, religiją, kitą mėšlą… Niekas nepadeda, niekas nepadės. Esu tik aš, tik mano vidus. Visa kita tėra aplinka, aš jai svetimas, ir nereikalingas, man ji būtų išsigelbėjimas, bet deja, aš jai svetimas, ir nereikalingas.

Kai geriau pagalvoju, koks egoistas, bei savanaudis esu norėdamas visų supratimo, pagalbos, nuoširdumo… Už ką tokiam puviniui, kaip aš ką nors duoti? Vis tiek nesugebėsiu įvertinti, kiekvienas gražus poelgis yra priešstatomas kelesdešimčiai blogai pasakytų žodžių, veiksmų, kuriuos aš gal tik pats neigiamai interpretuoju.

Kuo labiau trokštu būti laimingas, tuo labiau skęstu neviltyje, ir liūdesy. Seniai nebuvo, kad taip savęs nekęsčiau. Už viską: nebuvimą savimi, negebėjimą džiaugtis, negebėjimą pasikeisti, negebėjimą pakeisti minčių, negebėjimą kalbėti, neturėjimą su kuo kalbėtis, nematymą prasmės apskritai tai daryti, nes netikiu to nauda.

Nekenčiu savęs už tai, jog norisi išeiti, ir nebegrįžti. Jog, norisi išeiti ten, iš kur nebegrįžtama…  Už tai, jog jaučiuosi toks vienas…

Rodyk draugams

Apie norą pasikeisti

Nusprendžiau - noriu pasikeisti. Deja, aš to noriu nuolatos, ir nors keičiuosi, tačiau kažkodėl ne taip, kaip tikiuosi. Kas blogai? Kaip išmokti atsisakyti praeities, nes ten tik niūrūs prisiminimai dūlėja, kaip negalvoti apie ateitį, kuri kupina baimės, netikrumo?

“Kiek daug tikėtinų dalykų niekada neįvyksta! Net jei jie ir bus, koks malonumas bėgti pasitikti kančios? Prisikankinsi, kai ji ateis; tuo tarpu tikėkis geresnio.”- protingai šnekėjo senukas Seneka, bet kaip jo mintis įgyvendinti savam gyvenime, kaip jo tiesą paversti sava, kaip išversti save į geriausią pusę?

Man nereikia žiūrėti į veidrodį, kad pasišlykštėčiau, užtenka nukreipti žvilgsnį į vidų, ir man jau bloga darosi, noriu išnykti. Jame visko daug: nepasitikėjimo, nerimo, baimės, neapykantos, pykčio, ir tik vienas kitas saulės spindulėlis tamsoje. Kodėl nesu robotas, kurį būtų galima pataisyti, kurį būtų galima perprogramuoti? Kodėl gimiau šiuo mėsos gabalu, daugeląsčiu turinčiu tą dalyką vadinamą “siela”? Skęstame savimeilėje, vadiname save didingiausiu dievo kūriniu… Nė velnio, geriausiu atveju mes esame tik netobuli, o ištikrųjų sulipdyti iš trūkumų, bei ydų. Na, bent jau aš.

Šiandien susigalvojau 1001 žingsnelio programą pasikeitimui. Įsigijau Karen Horney “Neurotiška šių laikų asmenybė” knyga. Tai mano naujoji biblija. Prižadėjau sau, jog išmoksiu visas mane atitinkančias vietas, jog kaskart pajutęs pyktį, pavydą, apmaudą pasitikslinsiu ar jis pagrįstas, ar kyla iš mano ribotumo, buvimo menku žmogumi. Gal taip tapsiu didis, tapsiu laisvas nuo savęs. Laikas parodys, jis visada ateityje išduoda mums mūsų pačių paslaptis nuo savęs, kurių nežinome dabar.

Rodyk draugams

Apie rudenį širdyje

Gyvenimo spyruoklės įtemptos rūdyja,

Ir pasakų veikėjai tikrus parodo veidus.

Gyvenime nevisos žaizdos gyja,

Todėl sunku gyventi nors kartą susižeidus.

Sunku kasryt pabusti, kai už lango lyja.

Užsidėjus seną kaukę, rūbus,

Jausti, kaip viduj širdis trūnyja.

- - - - -

Užmigus šiandien tikėtis rytoj kitu pabusti.

- - - - -

Tai kaip gi reikia savęs atsižadėti?

Kaip tapti laisvu, laimę nešti savo.

Ar teko paslaptį šią tau girdėti?

Papasakoki man, jei tavęs jie neapgavo…

Rodyk draugams

Pokyčių anamnezė

Kiekvieną mūsų supa kiti žmonės, prie kurių esame prisirišę, supa daiktai, kurie tarsi sako: štai mano šeimininkas, aš atstovauju jam, atspindžiu jo būdą, charakterį, t.t. Visa tai laiko mus ten, kur mes esame, tačiau žmogus yra sukurtas nuolatiniam judėjimui į priekį - stagnacija tolygi mirčiai…

Įsivaizduokite dangoraižį, kuris turi rūsį, bet į viršų yra nesuskaičiuojamas skaičius aukštų. Kiekvienas mūsų esame tam tikrame aukšte su kitais žmonėmis. Mus supanti aplinka vienoda, domina panašūs dalykai, turime vienodas vertybes. Visas įdomumas tame, jog visiškai apsisprendę nutraukti ryšius su tuo, kas yra aplink, turime galimybę pakilti vienu, ar keliais aukštai viršun, kur jau būtų dar įdomesni žmonės, subtilesnė aplinka.

Galima ristis ir į dugną, tačiau žemiau rūsio tik kapų duobė, iš kurios jau nei į viršų, nei į apačią - tik kirminų šerti.

Deja, yra viena didžiulė problema - kaip rasti savyje tiek jėgų, pasiryžimo atisakyti visko, kas tave laiko? Kaip nutraukti ryšius su draugais, kurių gyvenimas eina į niekur, ir jie nori matyti tave šalia savęs, nes draugai juk vieni kitų nepalieka? Kaip atsisakyti savo požiūrio, kuris stabdo tobulėti, atsisakyti baimės rizikuoti? Juk tai padaręs atsisakai, netenki savęs. Bet ar tikrai?..

Nors nebebūsi tas žmogus, kuriuo buvai iki šiol, būsi kažkas naujas - stipresnis, drąsesnis, gyvesnis, laimingesnis. Tereikia nukirpti tą virkštelę, kuri į organizmą pumpuoja neigiamą energiją. Ir kuo dažniau ji kerpama, tuo aukščiau kyli.

Gali pasirodyti, jog taip eidamas per gyvenima lieki be nieko: be draugų, be meilės, be šeimos, tačiau tai netiesa. Žmogaus esmė yra pasiekti savo potencialo viršūnę, o joje tave sups tau lygūs žmonės, tik nebijok norėti geresnio.

Jeigu mes vis dar blusinėtume vienas kitą, ir nebūtumę atsitraukę sekundėlei apsižvalgyti, nuklydę nuo bandos turbūt vis dar gyventume džiunglėse, neturėtume vaistų, galimybės mokytis, pažinti, nebūtų pažangos apskritai.

Tik tu gali pasiekti, gali kurti. Tu esi. O, kur esi, ir su kuo, tai jau tavo asmeninis pasirinkimas. Aš asmeniškai siūlyčiau nesidairyti nei atgal, nei į šonus. Visada laikyk galvą pakėlęs aukštyn, ir siek geriausio…

Rodyk draugams

Patologinis liūdesys

Tarsi, šilką sudarkiusi dėmė, jis glūdi mano odoje. Jo neįmanoma nuplauti, nutrinti, pašalinti. Kodėl? Kodėl, kaskart iškvėpęs orą, įkvėpiu atgal nuodų? Iš kur kyla visas tas blogumas? Tas beviltiškumo jausmas, niekinantis, skaudinantis, amžinai besitęsentis…

Skaitau knygų pavadinimus: “Kaip tapti laimingu?”, “Atrasti save”, “Kelias į džiaugsmą”, ir negaliu galvoti nieko kito, kaip tik tai, jog man jos nepadėtų. Šalto akmens nepaversi šiltu medžiu…

Svarbiausia, jog visam tam neturiu rimtos priežasties. Rodos, esu turtingas, kaip niekas kitas, bet man vis maža. Man trūksta savęs, to žmogaus, kuris galėtų visa tai valdyti, gerti šiluma, energiją iš žmonių, aplinkos. Reikia tos mano asmenybės dalies, kuri atsakinga už gyvenimo pajautimą, džiaugimąsi juo.

Tas atotrūkis tarp racionaliojo “Aš”, ir emocionaliojo “Aš” toks milžiniškas, toks tolimas, o apačioje gili, šalta bedugnė. Jaučiuosi robotu - mąstau, veikiu, bet nejaučiu. Tarsi, tai neįtraukta į mano programą, nes tada būčiau žmogus, tada jausčiau, tada būčiau kitoks… Kaip visa tai nutraukti?

Tai nėra normalu. Tai nėra neįprasta. Tai nėra laikina. Tai nėra išsprendžiama savarankiškai.

Tai yra liga…

Rodyk draugams

Kai pagalvoji apie “TĄ” laiką…

… supranti, jog gyvenimas niekada nestovėjo vietoje. Jis nuolat veržėsi į priekį, tarsi, srauni upė link vandenyno, lyg mažas daigelis į dangų.

Bet nežinau, kodėl? Nežinau, kokie debesys užtemdo man šį supratimą?.. Tik retomis akimirkomis pajuntu savo laikinumą, jog vasara praskriejo it viena sekundė, bet joje juk sekundžių buvo tiek daug, jog jau nebesu vaikas, tačiau tiek (ne)daug patyriau.

Nejau ir visas gyvenimas taip greitai pralėks, nespėjus jo pajusti? O gal tik aš nemoku mėgautis jo skoniu, ne tuo šaukštu kabinu?

Keistas išradimas yra internetas. Gali stebėti kitų gyvenimus negyvendamas savojo. Viena buvusių klasiokių susilaukė vaiko, kita ištekėjo. Vieni draugai užsienyje mėgina susikurti gyvenimą, kito gyvybė gęsta “vėžio” gniaužtuose.

Tokie dalykai sukrečia. Sunku vaikiškai, linksmai mąstyti apie viską, kai tau primena, jog esi toks menkas ir trapus. Gali statyti savo rūmus, bet jie nebus tvirtesni nei kortų namelis.

Ruduo. Rytoj aš išvykstu į kitą miestą. Kursiu kažką savo, kursiu kartu su Ja. Džiaugsimės saulėtomis dienomis, ir stengsimės atlaikyti nesklandumus, bei vėtras, kai jos užklups…

Kai pagalvoji apie “TĄ” laiką supranti, jog visi mes einame gyvenimo keliu, žinome, kas laukia jo pabaigoje, tačiau, kas nutiks pačioje kelionėje, ir kiek ji truks - mums yra paslaptis. Turėtume vertinti kiekvieną savo žingsnį, nes galbūt sekantis bus paskutinis…

Rodyk draugams