BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie mažus dalykus

Stoviu prie “Maximos”, laukiu ateiant draugės. Purškia lengvas lietutis, todėl slepiu save po stogeliu. Visada radęs laisvą akimirką įninku stebėti aplinką, nes joje tiek daug įdomaus. Stebiu skubančius praeivius, krentančius lietaus lašus, jį…

… benamį (tikriausiai), kuris stovi per metrą nuo manęs, ir ačiū “dievui”, nesmirda. Stebiu, kaip jis, iš šiukšlių dėžės viršuje esančios peleninės, išsitraukia gal kokį penktadalį cigaretės, ir žaizdotais pirštais sugraibęs degtukus, užsirūko.

Prisimenu kišenėje gulintį cigarečių pakelį (kodėl jį turiu - nesvarbu). Jame dar dešimt “faikių”. Į galvą atkeliauja, kažkur skaitytas faktas, jog viena surukyta “vinis į karstą” sutrumpina gyvenimą penkiomis minutėmis (gali būti nevisai tikslu, bet tuo metu taip galvojau). Taigi kišenėje gulėjo minus penkiasdešimt minučių mano gyvenimo.

Ištraukęs pakelį, padaviau jį žmogeliui tardamas: - Imk, normaliai parūkysi.

Iš jo lūpų atsklido nedrąsus: -”Ačiū.” -išsikrapštęs vieną cigaretę, atkišo likusias atgal, bet man jų nereikėjo, todėl pasiūliau pasilikti sau. Dar vienas “Ačiū” atskriejo mano kryptimi, nors vargeta ir buvo nusisukęs.

Paėjęs tolėliau, jis atsisėdo ant bortelio, ir prisidegė jau sveiką, dailią, smagiai smilkstančią, mirtį nešančią “draugę” (beje, tą nuorūką metė į šoną, vos gavęs sveiką cigaretę). Nežinau, kodėl bet man pasirodė, jog tuo metu jis trumpam pasijuto žmogumi. Jo veidė švietė šypsena. Manajame taip pat. Dabar jau plius penkiasdešimt minučių turėjau savo kišenėje.

*   *   *   *   *

Einu namo. Pastebiu iš priekio paržingsniuojant draugo kaimyną, kurį pažįstu tik iš matymo, ir nežinau kodėl, bet nusprendžiu pasisveikinti su senoliu, todėl jam einant pro šalį šypsodamasis linktelėjau. Džiugus sumišimas jo veide, bei pasisveikinimas pradžiugina mane. Galvoju sau, eidamas toliau, jog seniems žmonėms patinka būti pastebėtiems, tai tarsi, priminimas - tu dar gyvas.

*   *   *    *    *

Noriu paklausti Jūsų: Kas yra džiaugsmas? Negi tai žinojimas, jog duodi žmogui kažką nieko neprašydamas atgal, nors gali to ir nesuteikti? Būtent gali nesuteikti, tačiau dovanoji, tarsi, labdara vargšui… Toks gražus jausmas iš tokio niekingo dalyko?

Rodyk draugams

Ant beprotybės slenksčio

Silpni žmonės nepakeliantys gyvenimo, nesugebantys įveikti skausmingų patirčių galiausiai palūžta. Ekstremali to forma pasireiškia beprotybe, depresija, isterija, šizofrenija, kitomis baisybėmis…

O ką daryti, kai žmogus, kuris turėtų būti laimingas nebetelpa pasaulyje, nesugeba suvokti visos šios žiaurios beprasmybės? Kai slegia viskas, ką matai, kai to, kas darosi aplinkui, negali pavadinti tuštybe, nes ši erdvė tiesiog perpildyta blogiu, skausmu…

Ir kuo daugiau mąstai, tuo labiau esi įtraukiamas, tarytum, skęstum dribsmėlyje, kuriame blaškydamasis tik dar greičiau grimzti į dugną. Nesinori nieko daugiau, tik pabėgti nuo visko…

Bet kaip pabėgti nuo pasaulio? Kaip iš jo ištrūkti? Įmanoma? Žiūrėti į viską kitu kampu? Džiaugtis smulkmenomis? Bet tai juk nieko nepakeis - mano mažas džiaugsmas ištirps visuotiniame skausme. Galiu įkvėpti palaimos, išgerti svaiginančių nuodų, pašalinančių šias mintis, ir vis tiek ryte pabusiu šiame košmare…

Kuo labiau stengiausi atsiriboti nuo viso pasaulio, tuo labiau įtraukiau jį į save. O gal, nesugebėdamas būti savimi, pasirinkau išgyventi visumą, tačiau vienam žmogui to per daug? Aplink nieko daugiau nėra tik žudymai, prievartavimai, karai, vagystės, pažeminimai, niekimai, skausmas, liūdesys. Vienintelis parodomas džiaugsmas persunktas alkoholiu, bei narkotikais, lyg uostytum plastikines gėles.

Noriu sudeginti šį pasaulį, sudeginti sielas žmonių, sunaikinti viską, nepaliesdamas gamtos, to grožio, kurį trypiame kasdien. Noriu vėl matyti žalias pievas, tyrus šaltinius… Klausytis miškų ošimo nepersunkto lėktuvų, mašinų gausmo… Noriu šypsotis mėgaudamasis saulės spinduliais, ir žinoti, jog kai atmerksiu akis būsiu vienas… Viskas, kas įsilies į mane bus tik džiaugsmas ir palaima.

Rodyk draugams

Apie muziką

Niūrus dangus papilkėjusiu veidu stebi mus apačioje. Gaivi dulksna šoka aplink, bučiuodama drėgnais bučiniais veidą. Ir aš čia - lėtai riedu miško takeliais dviračiu, giliai kvėpdamas jūros orą. Pro šalį lekia mėdžiai, krūmai, pajūrio atkarpų vaizdai, lyg trūkčiojantys, seno kino filmo, juostos kadrai.

Muzika.

Klausausi jos, leidžiuosi jos nešamas tolyn.

Kiek daug ginčų kyla, kai susiduria kitokių pakraipų, melodingą triukšmą mėgstančių, atstovų nuomonės. O aš priimu viską, ką man siūlo. Aš žinau, jog gera muzika yra ne ta, kuri priverčia kūną šokti, bet ta, kuri randasi aukščiau mūsų instinktyvaus kratymosi aplink laužą - ta, kuri išlaisvina, suteikia sparnus sielai.

Ir mano siela šoka, nešama tolyn, vaizduotės išpuoštais, keliais į saldžią nebūtį, nuo kasdienių vargų, bėdų, blogio. Ten kur gera, kur jauku.

Ramios dienos…

Rodyk draugams

Apie vidinę savijautą

Atrodau ramiai, gal tik liūdnos akys kiek išduoda mane, kai kas nors pažvelgia į jas, į vidų. O viduje esu kupinas pykčio, išstumtos neapykantos, neišreikšto destruktyvumo, kuris kaupiasi. Jis kaupiasi.

Niekinu visus ir viską, kas neįtelpa į mano mažučius moralės rėmelius. O į juos neįtelpa niekas. Pradedant tokiais šlykštumais, kaip pedofilija, prievartavimai, žudynės, baigiant menkučiais, visuomenėje priimtinais nusižengimais, kaip vulgarumas, smurtas, melas.

Blogiausia, jog nuo viso to negaliu pabėgti, paprasčiausiai nėra kur. Ant kiekvieno kampo kūno kultą propaguojančios reklamos, per televizija sielą bukinančios laidos, muzika skatinanti jaunas mergaites ieškoti iškrypusių diedų prabangiose mašinose, o vaikinukus tapti tais diedais, nesvarbu, kokią kainą tektų sumokėti.

Ir, kai galvoju, ką daryti - nerandu išeities. Galiu į tai tiesiog nekreipti dėmesio, tačiau tiesa per daug akis drasko. Galiu tapti viso to dalimi, bet negalėčiau leisti sau pavirsti menkysta, tuo, ką niekinu, nes niekinti save taip, kaip niekinu visa tai, būtų nepakeliama. Todėl lieku nebyliu stebėtoju, kartas nuo karto pabandau prisiliesti prie skurdžių sielų, įkvėpti joms kažko, ką paprasti žmonės pavadintu “dieviškumu”.

Gaila, jog jų trumparegės akys nenori matyti toliau horizonto, jų apykurtės ausys nenori girdėti protingų patarimų, o visas purvas tiek įsigėręs į sielas, jog jie paprasčiausiai nebenori išgyti.

Ankščiau buvau labai naivus. Tikėjau, jog įmanoma kažką pakeisti, jog toks turėtų būti mano gyvenimo tikslas. Dabar svarbiausia tapo likti savimi, kiek tai įmanoma, tokiomis sąlygomis. Stengiuosi nenuskęsti visame šitame mėšle…

Rodyk draugams

Jau greit ruduo…

Pilkais debesimis, tarsi pūkine anklode, iki pat akių, užsiklojęs dangus vis dažniau atsiunčia lietų. Dar kartais žvilgteli šiltais saulės spinduliai man į veidą, ir bėga slėptis. Šis mūsų žaidimas man primena, jog jau greitai pirmieji šalčiai pabučiuos manąsias lūpas, auksinis kritusių lapų kilimas puoš gatves, ir kūnas nieko taip nebegeis, kaip tik tavo kūno šilumos.

Arbatos puodeliuose tirps saulėlydžiai, švininio dangaus atspindžiai. Šaltas lietus nuplaus skubančių praeivių žingsnių garsą, likusią vasaros aistrą pakeis purvinų plytelių mozaikos. Niekas nebebus, kaip buvę. Duš paskutinės medžių viltys išskleisti žiedus, išsiskleidusių žiedų žiedlapiai duš į vystančią žolę. Rytais mane pasitinkantis rūkas, vakarais palydės į namus.

Vilnoninės, Močiutės turguje pirktos, ir man dovanotos, kojinės gelbės stingstančius pirštus, kasdienis šaukštelis medaus mėgins atitolinti visada šalia budintį peršalimą. Vakarais šilti patalai apglėbs, šiek tiek švelniau nei tai padarysi tu, ir tik šokantys, nuogų medžio šakų, šešėliai ant lubų primins, jog už lango ruduo…

O vėliau… vėliau seks pirmoji snaigė…

Rodyk draugams

Apie vienatvę

Kartais manau, jog tai kažkoks genetinis sutrikimas ar panašiai. Kažkas, ko neįmanoma išvengti, nuo ko neįmanoma pabėgti.

Blogiausia, jog beprotiškas vienišumas užklumpa būtent tada, kai to mažiausiai tikiesi. Rodos, tiesiog ir tyko, kada geriausia proga pulti, kad labiausiai skaudėtų.

Šiandien priverčiau save nusijuokti, kai pagalvojau, jog esu begalo menkas žmogelis…  Nors turbūt reikėjo verkti… Įtikinau save, jog neturiu draugų, neturiu nieko, su kuo galėčiau pasikalbėti… Net jeigu ir yra tokių žmonių, prisiekinėju sau, jog jie nesuprastų…

Visada vengiau svetimų, nes “argi jais galima pasitikėti?”. Dabar jau pamąstau, jog pirmam pasitaikiusiam galėčiau išsipasakoti, kad tik klausytų. O vėliau kas? O vėliau mes niekada nebepasimatytume… Kas man? Nei jam/-ai rūpėtų, nei ką. Užtektų, jog išklausytų, o jei dar gaučiau patarimą kokį, tai po pokalbio sumuštume “penkis”.

Paskutiniu metu mano galvoje sumaištis, įrąšai - “ne kažką”. Rituosi į emocinę bedugnę… Na, ten bent jau bus nuo ko atsispirti.

Rodyk draugams

Apie melą

Kas nemeluoja?

Kas nemeluoja kitiems?

Kas nemeluoja sau?

Viską išverčiame, apsukame, padailiname, sutirštiname ir tik tam, kad praloštume?

Liūdniausia, jog pralaimime prieš save pačius, savo pačių žaidimus. Tas naivus galvojimas - pakeisiu taisykles, prasmuksiu - nė velnio! Gilumoje vis tiek jaučiamės kažko netekę… Netekę tiesos, tačiau apgaule papuošta pergale nustelbia šį jausmą. Trumpam.

Paskutiniu metu man bloga nuo savęs, tarsi, po kiekvieno mano ėjimo, po kiekvieno žodžio būtų skelbiamas “šachas ir matas”. Karalius griūna, publika nutyla, ir aš tyliai pasitraukiu nuo scenos.

Niekada nebuvau čia, kur esu, kur viskas nauja, neatrasta, nepatirta, ir tik melu galiu nuo savęs paslėpti tiesą, kurios galbūt nenoriu matyti. Vis tik, patalpa nuoskaudoms darosi perpildyta. Bijau, jog vieną dieną viskas išsiverš į laisvę, ir nuplaus mane tolyn į vandenyną. Ten būsiu vienas.

Ach… Kaip nesmagu pralošti sau pačiam…

Rodyk draugams

Sukta išmintis

Visi geri dalykai greit baigiasi. - sako žmonės.

Matyt, todėl gyvenimas toks ilgas…

Rodyk draugams

Apie Religiją

- Aukštyn širdis!

- Keliame į viršų… - tarsi, suzombėję sektantai iš filmo, atsako žmonės.

Man labai įdomu, kur į viršų? Jos juk atsitrenks į tas baltas lubas, mulkiai…

Taip ir norsi surikti:

- Atsipeikėkite! Čia Dievo nėra!!!

- Jis visur ir visada, visuose ir kiekviename iš mūsų.

- Tikrai? Tai kokio velnio trenkiatės į tą raudonų plytų namą? Matyt nerandate jo savyje, ir juoda sutanėlę apsivilkęs sukčius turi papasakoti, kur ieškoti išganytojo.

O dar tos nesąmonės su išpažintimis… Papasakok ką pridirbęs, sukalbėk porą ketureilių apie nekaltą mergelę… Vuolia… Dangaus vartai tau atviri.

Dzin, jog viduje esi vis dar tas pats šūdinas žmogus. Bet ir paskutinius tokio jausmo likučius galima nusivalyti dešimtine įmesta į aukų krepšelį.

Tarsi, “Visagalis Dievas” nesugebėtų pasigaminti pinigų, jeigu jų jam reikėtų…

Kvailių cirkas…

Rodyk draugams

Apie neištikimybę

Rami naktis. Vakaro gaiva pro langą liejasi į kambarį. Ausinėse skamba muzika. Tokia, kokia man patinka, kokią aš mėgstu.

Norisi parašyti apie pėdų žymes, kurias palikau smėlyje, tačiau jūsų mintys, kaip jūros vanduo, nuplautų šiuos nereikšmingus prisiminimus.

Norisi parašyti kažką, kas priverstų susimastyti.

Turiu mintį, kuri jau senai sukasi galvoje. Brūkštelsiu apie neištikimybę. Kodėl apie ją? Gal todėl, jog šiuo metu skaitau knygą, kurioje tai pagrindinė tema, gal dėl ko kito…

Esu labai senamadiško požiūrio į šį dalyką. Niekada to neatleisčiau niekam, net jeigu verktų kruvinomis ašaromis (tikraja to žodžio prasme). Apskritai mane vimdo visa tuštybė supanti mane, rodos, aplinkinis pasaulis skendi paviršutiniškume, ir būti kitokiu nenormalu. Na, man nenormalu tai, ką matau.

Suprantu, jog neištikimybės priežasčių yra daugybė: išblėsusi meilė, bei aistra, nesutarimai, smalsumas, nuotykių poreikis, ar tiesiog manymas, jog tai nieko tokio. Man tai atrodo visiškai nesvarbu.

Turbūt tai vienintelis dalykas gyvenime, kuriame daug reikšmingesnis rezultatas, nei jo priežastys. Nesvarbu, kodėl buvo taip pasielgta, svarbu, jog tai įvyko.

Išdavystė yra pats šlykščiausias, bailiausias, niekingiausias poelgis, koks tik galimas kito žmogaus atžvilgiu.

Jeigu mane išduotų pikčiausia, ir skaudžiausia būtų ne pati išdavystė, o tai, kad žmogus neturėjo drąsos pripažinti tiek sau, tiek man, jog jo jausmai atšąlo, jog kažkas negerai santykiuose. Skaudžiausia būtų suprasti, jog aš nebuvau tas, kuriam galima atsiverti, išsipasakoti, ieškoti sprendimo.

Na, kaip bebūtų tikiuosi niekam iš skaitytojų to neteko, bei neteks patirti. Taip pat įdomu būtų sužinoti jūsų mintis šia tema. Ar galima pateisinti tokį poelgį? Kokios to priežastys, ir ar jos gali būti pakankamai svarios, kad leistų taip pasielgti?

Rodyk draugams