BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trumpai

Jeigu likimas yra mūsų gyvenimo režisierius, o mes tik aktoriai jo spektaklyje, tai scenarijaus niekaip nepakeisime. Galime suvaidinti situaciją taip, kaip mokame, tačiau pabaigoje turi gautis iš anksto numatytas rezultatas. Ką tada bekalbėti apie laisvą valią? Ir… Ar aš vaidinu dramoje?

Rodyk draugams

Taip būtų daug paprasčiau…

Nenoriu būti nuodingas, tačiau gal, tiek laiko prastovėjęs nejudintas, sielos vanduo sugedo…

Nenoriu skaudinti, gelti, bet padarau tai, tarsi, automatiškai, nejučiomis, o tada kelio atgal jau nebūna…

Kiekvieną dieną sudeginu daugybę “tiltų”. Naujų pastatau vos kelis…

Taip paprasta tapo išeiti, nusisukti… Tik pamiršti - ne. Žinau, jog jie kažkur ten, ranka pasiekiami. Tačiau rankas laikau prie savęs.

Jaučiuosi, lyg mano kūnas būtų indas, į kurį supilta siela, jausmai. Jaučiuosi jam svetimas, o turėtume būti - viena.

Nebepatiriu TŲ šviesumo akimirkų, o iš tamsos išgręžti nors vieną spindulėlį nepajėgiu…

Jaučiuosi niekingas, menkas, nes nesugebu suprasti, įsijausti, būti, džiaugtis. Manyje nėra vaikiško nuoširdumo, spontaniškumo, paprastumo - tik skaičiai, schemos, kaip viską daryti.

Rodos, šypsena, bei juokas ir tie plastikiniai tapo.

Tarytum nematyčiau tikrojo saulėlydžio, tik savo tapytą apgaulę. Ji atrodo tokia pat, tačiau jaučiu tuštumą. Vien spalvas be sielos.

Visada svajojau skaityti svetimas mintis, jausti svetimus jausmus. Dabar atiduočiau viską už tai, kad kiti galėtų suprasti, jausti mane, be žodžių. Taip būtų daug paprasčiau…

Rodyk draugams

Kaip reikia gyventi?

Pripažinkime - realiai baimė neegzistuoja.

Nežinau, kaip apibūdinti tai, ką vadiname tuo žodžiu, tačiau tai tėra iliuzija, melas, kažkas, ko mes esame išmokyti.

Vienintelis dalykas, kurio turėtume bijoti yra mirties akimirka. Neįsivaizduoju nieko labiau šiurpinačio, nei tiksint paskutinėms sekundėms suvokti, jog gyvenime tiek daug nepadariau, nenuveikiau, praleidau, sudvejojau, mečiau, nes…

…kažko išsigandau?!.

Manau, būtent dėl to žmonės, likusias savo smėlio laikrodžio kruopeles, skiria maldai, kreipiasi į dievą ar Kalėdų Senelį. Kažką, kas išgelbėtų nuo šio sąmoningumo antplūdžio, jeigu toks aplanko.

Tai, kaip reikia gyventi?

Paprastai, nuoširdžiai, džiaugiantis, mylint, dovanojant. Taip, kad atėjus mirčiai, būtų galima Jai plačiai nusišypsoti, paimti už rankos ir tarti: “Einam. Mūsų laukia ilgas kelias, o aš Tau turiu daug ką gražaus papasakoti.”.

Rodyk draugams

Opa opa opapa… Juda juda Palanga…

Nežinau iš kur pas mane, pastaruoju metu, tiek daug neapykantos žmonėms. Gal todėl, jog gyvenu pajūryje, ir į kairę, bei į dešinę pasisukęs matau tuos, kurie “gyvena”…

Matyt esu seno sukirpimo, tradicinių pažiurų, per daug griežtai auklėtas, tačiau negaliu stebėti visos tos tuštybės, kurioje skendi pasaulis, o ir aš tuo pačiu turiu plūduriuoti…

Nežinau ar tikrai iš mano paties gelmių kyla ši vertybinė sistema verčianti niekinti pasipūtimą, materializmą, paleistuvystę, bukumą, smurtą, savidestrukciją, tačiau nuoširdžiai dėkoju tam, kas man ją įdiegė, nes nenorėčiau gyventi taip, kaip jie…

Šlykštu stebėti jaunutes paaugles, kurių plikų šiknų nesugeba uždengti šortukai, ir senus diedus džipuose varvinančius seilę, žiūrint į jas. Nors - yra paklausa, bus ir pasiūla…

Nesuprantu, kas darosi, bet atrodo, jog visuose Lietuvos kaimuose turgaus dieną vyksta rinkimai, ir kvailiausi, labiausiai neišsilavinę, “treningus” mėgstantys idiotai, išrinkti tokių pačių eruditų, laimi kelionę savaitgaliui į “Vasaros sostinę”.

Užpisa, jog alkoholis liejasi laisvai… Užpisa, kai visi pro šalį einantys, pučia dūmus, lyg garvežiai… Užpisa šiukšles smėlyje užkasantys “proto bokštai”… Nuo myžalų prasmirdusios kopos, klykavimai, muštynės, triukšmas… Užpisa TURISTAI…

Gal atvykstantys čia mano, jog nieko baisaus jei truputį “prišiks”, bet tokių gudruolių apsilanko šimtai tūkstančių… Gaila ne kulką kaktoje, o tik paveiksliuką su gintarais, už du litus, jie išsiveža suvenyru namo.

Gal padėtų minos pajūry?..

Rodyk draugams

Dėjau skersą

Dėjau ant - vasaros, rudens, žiemos, pavasario, šalčio, karščio, uodų, alergiškų žmonių, slogos, peršalimų apskritai, karštų arbatų ir vaistų. Dėjau ant - elgetų, pasipūtūsių turčių, politikų, verslininkų, paprastų žmonių. Dėjau ant - narkomanų, kalinių, sportininkų, daktarų, stiuardesių. Dėjau ant - sūrio su pelėsiu, vyno, alaus, vandens, vaisvandenių, kolų ir kitų nesąmonių. Dėjau ant - tavo mėgstamiausio gėrimo, ir maisto, ant mėgstamiausio filmo, ir dainos. Dėjau ant - pinigų, prabangos, tuštumos, išsilavinimo, bukumo. Dėjau ant - žemės, miestų, regionų, apskričių, žemynų, visatos. Dėjau ant - Higso bozono, ir antimedžiagos. Dėjau ant visko. Dėjau ant savęs, tavęs ir kitų. Dėjau ant to, jog apskirai dėjau skersą. Dėjau ant to, kuris perskaitęs mintyse nusišaipė: “oho, kiek daug jis dėjo…”. Dėjau… Dėjau… Dėjau…

Rodyk draugams

Just some shitty poetry

Efemeriškas mano vaizdinys

Plėvenantis, lyg siela, ore.

Išsikraipiusios pakabos spintoj,

Ir sujauktas vidus. Netuščias.

Įsikibęs nagais, plėšiu į save,

Rudenio pievų žolę.

Nekvėpuoju spalvom, ore sklendžiančiom.

Neskylu, lyg veidrodis, sidabrinis.

Devyneri metai nesėkmių,

Ir taip man duoti. Dovanoti.

Pilnos kišenės šios laimės,

Akmenimis skandina gelmėn gyvenimo.

Paduok man savo ranką,

Pasiimsiu ir tave kartu.

Rodyk draugams

Apie didį rašytoją

Būna norisi rašyti. Ne reikia - bet norisi. Tik yra taip, jog nežinai ką…

Kad taip iš piršto išlaužus, kokią trumpą pamokančią istoriją, ar surimavus, ką nors gražaus.

Bet deja, aplenkia mintys, išskyrus tas, jog vis tiek visame tame nėra prasmės, jei niekas nepasimoko iš to ką skaitė.

O parašyti taip, kad įstrigtų žodžiai sieloj turbūt neįmanoma. Ar aš klystu?

Daugybė žmonių skaito saviįtagos knygas, religinius mokymus, kitą “mėšlą”, kurio taisyklėmis reikia vadovautis, norint pasiekti “laimę”.

Ne. Ne tokia turi būti knyga mokanti gyventi.

Dar nė vieno žmogaus, tie šarlatanizmai nepadarė TIKRAI laimingu. Iš kur žinau tai, jog taip drąsiai teigiu? Pats bandžiau - neveikia… Kad padėtų reikia tikėti, o kitais aš netikiu - tik savimi.

Tobula knyga turi pakeisti gyvenimą, turi rodyti kelią, tačiau žmogus turi atrasti jį pats, savo pastangomis, sunkiu protiniu darbu. Tik tai, ką išsikovojam patys mums yra šio to verta. Nereikia būti dideliu žmogumi, kad sektum kito pėdomis. Reikia drąsos dėti pėdas, kuriomis sektų kiti.

Bet kaip šiame kelyje eiti pirmam, ir paliekant pėdas, ir tuo pačiu nepaliekant jų? Kaip eiti, kad kiti sektų galvodami, jog jie čia lankosi pirmieji, jog šias senai išžvalgytas teritorijas jie tik dabar atranda, ir jau greit apie jas galės papasakoti kitiems?

Štai čia ir yra didžiausia gudrybė, kurios nesugebu išspręsti. Kaip žmogui duoti viską, rodos, neduodant nieko?

Klausimas vertas milijono. Nors ką čia. Jį išsprendęs žmogus ne vieną milijoną skaičiuotų, kas puiku, tačiau nė iš tolo neprilygsta, tai jėgai, kurią jis laikytų savo plunksnoje.

Rodyk draugams

Nevasariška savijauta


Daugybė minčių lekia galvoje: vaizdiniai, žodžiai, prisiminimai, faktai - viskas susipina į purviną gumulą, kuris įstrigęs gerklėje, nori išsiveržti laukan, tačiau daugelis metų savitvardos neleidžia pabėgti emocijoms į laisvę.

O ar yra, kur bėgti? Vakar daviau joms paukščio sparnus, tačiau vienintelis dalykas, kuris veržėsi pirmyn buvau aš. Aš lėtai skriejantis dviračiu naktyje, pajūrio takais, aklinoje tamsoje, vėliau pasinėriau į šaltas bangas, tačiau tas išsirėkimas po vandeniu buvo kažkuo dirbtinas.

Visas jaučiuosi dirbtinas. Netikra mano šypsena, ir liūdėsys. Netikras džiaugsmas, ir pyktis… Tik tos mintys, apie pabaigą, tokios šiltos, jaukios. “Įkvėpk vandens. Įkvėpk giliai.” - jos šnabžda, mano galvoje. “Juk viskas taip paprasta, taip lengva. Taip P A P R A S T A!”. O aš tik tyliai joms atsakau - “Ne”.

Naktis juoda. Išblukę kontūrai, spalvos slepia nuo manęs kelią. Šlamantys krūmai, tolumoje švytintis, šlykščiai geltonas, mėnuo - primena blogą sapną, kurio pabaigoje mirštu. Tai supratęs, visas krečiamas šalčio, paklausiu savęs - “Bet argi gyvenimas ir nėra šis košmaras?”.

Kaip gera būtų nusižudyti parai, arba dviem, ir gimti iš naujo sename kūne. Jaučiuosi apgailėtinai, jaučiuosi atsiradęs nevietoje ir nelaiku. Kai pažiūriu aplink, suprantu, jog geriau gyventi visiškai vienam šioje planetoje, nei žmonių tarpe… Svarbiausia, jog nieko negaliu pakeisti, tik savo požiūrį į viską, bet mano požiūris visko nepakeis, tai kokia to prasmė?

Jeigu būčiau daiktas - būčiau sprogmuo. Norėčiau per vieną akimirką išlieti visa, kas manyje yra susikaupę, norėčiau, jog tai, kas manyje yra, žudytų. Niekas taip nepalengvintų mano kančios, kaip svetimas skausmas, kurį galėčiau sukelti. Fizinis skausmas, nes jis jaučiamas iškarto, o žodžiais bukų žmonių nesužeisi, jiems jie, lyg žasiai vanduo…

Manyje per daug VISKO, arba čia tik aš per menkas žmogus VISKAM. Tikriausiai pastarasis variantas yra teisingas… Paskutiniu metu galvoje sukasi A. Šopenhauerio žodžiai: „Būti labai nelaimingam visai nelengvas dalykas, o būti labai laimingam ne tik sunku, bet išvis neįmanoma.”. Po velnių! Koks jis teisus, o kaip būtų gera jei klystų.

Rodyk draugams

Ciklas

Ne tik gimimą, bet ir mirtį,

Šiame gyvenime lemta man patirti.

Išvysiu ją ne svetimą, ar seną,

Tačiau matysiu, kaip užgęsta ta gyvybė,

Kuri manyje švelniai rusena.

Ir paskutinio oro gurkšnio įkvėpimas,

Bus didžiausia dovana,

Kurią man įteikia likimas.

Lėtai iškvėpdamas gyvybę savo,

Aš atsisveikinsiu su tais,

Kas su manim kartu alsavo.

Akimirkoje toje, neužsimerksiu iki galo,

Kad matyčiau veidus tų žmonių,

Kurie mylėjo, kurie melavo.

Ir paliks šviesa manas akis,

Ir apsiblaususios jos nieko jau nebematys.

Nebematys šviesių dienų, ir jūros mėlynos,

Nebematys žalių miškų, niūrios tamsos.

Nepasilgsiu nieko jau, nes nebebūsiu,

Šį paskutinį kart užmigęs,

Jau niekad nepabusiu.

Rodyk draugams

Be pabaigos

Pravėręs duris, įžengiau vidun. Kadaise mėlynai nudažytos sienos šiandien rodėsi pilkšvai melsvos, tarsi, gyvybė iš jų būtų išsunkta lauk. Dvelktelėjęs pigių smilkalų, ir pelėsių kvapas privertė sekundei sulaikyti kvėpavimą.

-Tu, čia jau buvai… - atsklido balsas iš kambario gilumos.

Megindamas suvokti šių žodžių prasmę priėjau arčiau. Buvau visiškai įsitikinęs, jog niekada ankščiau man neteko lankytis šioje vietoje.

Raudoname krėsle, kurio apmušalai vietomis buvo nusitrynę iki pat paminkštinimo, sėdėjo labai senas vyras. Iš išvaizdos priminė nusividuriavusį opiumą mėgstantį nuodvasą, tačiau akys išdavė gilų protą.

-Sėskis. - tarė senolis, sausai atsikosėjęs.

Prisitraukęs nediduką pufą, įsitaisiau taip, jog neatrodytų, kad šalinuosi šeimininko, tačiau ir taip, kad nereikėtų užuosti jo burnos tvaiko.

Negaliu pakęsti senų žmonių puvimo kvapo, net smilkalais neįmanoma paslėpti jo. Turbūt tik gyvenimo užgrūdinta siela vis dar laiko tas kūno dalis nuo subyrėjimo.

-Jūs man kažką turite pasakyti? - tariau, jausdamasis nepatogiai, kadangi buvau prispirtas aplinkybių apsilankyti čia.

-Atsakymus savo turi rasti pats. Aš tau gailiu tik nupasakoti gaires, kur jų ieškoti, jeigu esi tam pasiruošęs? - atsakė vyras, ir užsimerkė, lyg apie kažką giliai susimąstęs po savo žodžių.

-Žinoma noriu. - su nekantrumu atsakiau, net palinkdamas į priekį.

-Atsimink, jog pats to prašei. - liūdnai pažvelgęs į mane tęsė - Visus atsakymus rasi ten, kur prasideda, ir baigiasi apskritimas.

Rodyk draugams