BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Išsivertęs iš savęs

Įgelkit man tuo nuodingu geluoniu, kurį nešiojate paslėpę užantyje. Aš noriu justi šaltą tuštybę, lėtai deginančią mane iš vidaus, pasklindančią mano kūnu. Noriu kristi ant žemės netekęs jėgų, ir ryte išsiplėšęs iš savęs išskėsti sparnus į šonus, noriu prisikelti vienu iš jūsų.

Nebenoriu daugiau ieškoti žmonėse minčių gylio, nes bristi seklumomis, bet taip ir neprasmegti į vandenų mėlį, skaudu.

Nebenoriu dairytis gyvenime prasmės, ir atsakymų, nes ar ji yra, ar jie egzistuoja?

Noriu būti stebinamas tuštybės paradų, sujungti savąjį gyvenimą su “šiukšlynų pasauliu”, ir tapti vienu jo gyventoju.

Noriu ištrinti iš savęs paprastumą, kuris kelia kitiems pasidygėjimą, išplėšęs jį su šaknimis atsistoti į jūsų gretas, šlykštėtis kitais.

Noriu tapti daiktų vergu, ir savo gyvenimo laimę vertinti jų kiekiu.

Aš nebenoriu daugiau būti vienas savo pasaulyje…

… tačiau visa tai melas… Negaliu palikti savo vienišumo, savęs, nes šį lobį aš atkasiau savo jėgomis, pats atradau brangesnias už auksą tiesas. Jos neįkainojamos, nes būdamos tokios mažos yra tokios taurios, tokios sunkios. Jos slegia, bet linkstant kojoms atsiveria akys, ir šioje šviesoje už daiktų nėra melo, tik šlykšti tiesa. Geriu tarsi purviną vandenį, lyg nuodus ją. Man bloga darosi, bet toks tas gyvenimas: nuostabi būtis, į kurią žmonės savo purvą valosi.

Rodyk draugams

Trupiniai žodžių

Ir nieko taip nesinori dabar, kaip tik įpūsti gyvybės savo dienoms. Jaučiu tas smaugiančias bakalauro rankas ant savo kaklo. Gal šis peršalimas, kai tokie nuostabūs orai, nėra tik atsitiktinumas? Greičiau jau viskas baigtųsi, ir baigtųsi laimingai…

Savaitgalį grįšiu namo. Galėsiu vėl pajusti pajūrio smėlį basomis pėdomis, gaivų vėją savo kūnu. Žinau, jog ir Ji bus šalia manęs, tačiau aš būsiu surankintas čia… Įkalintas mintimis…

Lyg netyčia vis dažniau pavargęs neatsargiai žengiu į gatvę, matau save paslystantį, krentantį. Kodėl nedžiugina ta artėjanti laisvė? Nes galbūt ji netikra?.. Juk ir dabar turėčiau taip jaustis, tačiau nesijaučiu. Įkinkytas į nerašytas pareigas, skolas, stengiuosi nenuvilti, išpildyti kitus per save.

Jau geriau, kaip Sizifas stumčiau akmenį į kalną, nei kasdien valgyčiau kibirus nematomo mėšlo… Fizinį skausmą lengviau pakelti, nei negerumą esantį sieloje, o ir mėlynės, bei nubrozdinimai akimi matomi kitiems, ko nepasakysi apie susidėvėjusį troškimą išsivaduoti.

Blogiausia, jog viskas taip beprasmiška, taip kvaila… Beproto pikta, jog niekas nesupranta manęs… Bet kas galėtų? Nors vienu dalyku gyvenime žinau daugiau už kitus - mes pasmerkti gryniausiam, ir tyriausiam vienišumui, koks tik įmanomas. Tai neištaisoma, ir nepakeičiama. Džiaugiuosi už tuos, kurie to nesuvokia, o aš stengiuosi su tuo susigyventi, kaip kiti, kurie tai supranta.

Išėjęs į jus baltomis naktimis, basomis,

Grįšiu į save tamsiomis mintimis, rasomis…

Rodyk draugams

Mažasis neprincas

Gyveno vieną kartą vienišas berniukas tuščioje planetoje, ir jis žinojo, jog tik kartas vienas skirtas jam gyventi. Nebuvo jis nei mažas, nei princas, nei draugų turėjo. Vaikščiodavo visą dieną ratais rankiodamas akmenukus. Apžiūrėdavo juos, nuvalydavo dulkes, ir padėdavo ten, kur manė esant jų vietą. Jam nepatiko, jog pats jautėsi šaltas, tarsi vienas tų negyvų daiktų laikomų rankoje, jog negalėjo sau rasti vietos, nežinojo, kur dėtis.

Taip dieną iš dienos, jis skrido begalinėje erdvėje, matydamas pro šalį praskriejančias kitas planetas, jų gyventojus. Vienų akys blizgėdavo žiūrint į pilnas saujas aukso, kiti ramiai atsisėdę rausėsi žemėje, sodino gėles, treti, užsisvajoje apie pastaruosius, save pamiršę buvo. Dar kiti pametę galvas meldėsi kažkam…

Berniukas nuolatos bandė prisišaukti lekiančius pro šalį žmones, modavo jiems ranka, kartais net mėgindavo mėtyti akmėnelius, tam kad atkreiptų dėmesį, tačiau jie tik nuskriedavo į niekur, taip ir nepasiekę taikinio. Jam buvo liūdna gyventi vienam ant šio pilko akmens luito. Vakarais atsigulęs jis stebėdavo tolimas žvaigždes ir spėliodavo, ar kada nors, kas nors jį pamatys?

Nežinia kodėl, tačiau kartais įvykdavo didžiausias stebuklas, ir šio tuščio, purvino kamuolio paviršiuje išdygdavo viena kita gėlė. Berniukui buvo smalsu, iš kur atkeliaudavo sėklos? Su kokiu susižavėjimu akyse jis stebėdavo šiuos mažus sutvėrimus, koks didžiulis liūdesys slėpėsi jo širdutėje, jam žinant, jog vieną dieną jos nuvys. Nesvarbu, kaip jis bandė jas saugoti, ateidavo diena, kai jos mirdavo. Išdžiovinęs kaitrioje saulėje, jų kūnus jis nešiodavosi juos savo kišenėje, bet per daugelį dienų, jie susitrindavo, ir tapdavo dulkėmis, prisiminimais kažko gražaus.

Vieną kartą prieš jo akis praskriejo kita tokia pat maža planeta, su tokiu pat, mažu ir vienišu berniuku. Gal tai įvyko iš tiesų, gal tai buvo sapnas. Jie stovėjo stebėdami vienas kitą, suprasdami, koks didelis atstumas skiria juos, jog jokie žodžiai nepasieks jų, jokie laiškai. Net jausmui per didelis buvo šis atstumas. Tas penkias minutes kiekvienas jų išgyveno savaip… Šioje istorijos vietoje jie tūrėtų suprasti, jog nėra tokie vieni visoje visatoje, tačiau tai netiesa. Jie kitaip dėlioja akmenukus, gal vienas jų visai jų nerenka, ir nesigroži gėlėmis. Net vienišumą jie išgyvena skirtingai, ir tai juos skiria daug labiau nei didžiausias atstumas tarp planetų.

Nėra tokių tiltų, kuriuos galima būtų nutiesti tarp sielų…

Rodyk draugams