BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Būtis. Keistos dienos

Paskutinės dvi dienos buvo neįprastos. Viskas prasidėjo pirmadienį. Apie vidurnaktį, parašė draugas, taip pat studijuojantis Vilniuje, su kuriuo esu pažįstamas, nuo penkerių metų. Paskutinį kartą su juo mačiausi gal spalio mėnesį - nuo to laiko beveik nebendravom. Taigi, jis man pranešė, jog išsiskyrė su drauge, kas velniškai nustebino. Ne - ne pačios skyrybos, bet tas faktas, jog vos tai įvyko jis parašė man. Iš tos nuostabos, nesugebėjau nieko geriau atsakyti nei: “Apgailestauju”. Beja, jie buvo pora nuo rugsėjo, o aš apie tai sužinojau tik gruodžio pabaigoje, iš bendro pažįstamo - ne iš jo pačio, tad manau, visai suprantama, kodėl pasimečiau. Niekada iki šiol su manim nekalbėjęs apie save, jis staiga užgriuvo su tokiomis naujienomis. Pasiūliau susitikti kitą dieną ir prasiblaškyti.

* * * *

Papietavę pas jį universitete, užsukome į parduotuvę nusipirkti, ko nors atsigerti ir užkąsti. Visą tą laiką, jis pasakojo apie savo santykius, kaip jie pašlijo, kaip jis pabaigoje mylėjosi su kita mergina ir pan. Prisipažinsiu, jog jaučiausi keistai, bei nemaloniai. Nebuvau pratęs, kad man būtų pasakojami tokie dalykai, kaip ir pats niekada nekalbėjau apie tai su kitais. Nustebau, kai galvon atėjo mintis, susumavus pokalbių temas, kuriomis esu bendravęs su visais pažįstamais žmonėmis: nejaugi tai yra tvirtų ir draugiškų santykių pagrindas? girtis savo lovos nuotykiais, nesąmonėmis padarytomis apsvaigus nuo alkoholio ir t.t. (išsipasakojimą apie bėdas aš galiu suprasti). Ir tai geriausia, ką žmonės gali sukurti santykiuose? Pagrindas jiems - žinojimas, kokio šūdo yra vienas ir kitas prisidirbęs? Nesuprantu to, niekada nesupratau, gal todėl ir jaučiuosi toks nutolęs nuo visų. Bet turbūt geri draugai klauso, kad ir ką jiems pasakoja. Na bent jau aš išgyvenau.

* * * *

Vėliau atsigėrėm kolos su viskiu, bei parūkėm. Man patinka, kai užplūsta kliedesiai. Tai kažkas nenupasakojamo. Ne paprasta mintis, ar vaizdinys galvoje, bet grynas, tyras suvokimas - potyris, lydimas galingos, teigiamos emocinės iškrovos. Keistas jausmas, kai supranti, jog nėra nieko aukščiau už tave. Nekalbu apie dangų, ar žvaigždes. Turiu omenyje dievą, dvasias ir kitą antgamtį, kuriuo tiki žmonės. Būdamas čia, jaučiuosi visumos vienetu, aplinka, be visos daiktus gaubiančios įprastinės magijos, pasirodo tokia, kokia yra. Pasirodo nuoga. Vienintelis kūrėjas yra žmogus, tik mes galime suvokti daiktus ir kurti. Tik per kūrybą ateina jų esmės suvokimas ir atvirkščiai. Joks gyvūnas žiūrėdamas į molio gabalą nemato to, ką mes - medžiagą iš kurios galima nulipdyti skulptūrą, nužiesti puodą, pagaminti keramikines plytas, cementą, galų gale, kad ir tos pačios purvo vonios. Visa aplinka mums paklūsta. Mes galime ją formuoti, kaip tik įsigeidžiame. Galime skraidyti, keliauti vandeniu, po juo. Tuo labai paprasta paaiškinti, kodėl žmogus nepriima savęs, kaip dievo, bet susikūrė, neegzistuojančias dievybes - būtent dėl nenorėjimo prisiimti atsakomybės už žalą, kurią padaro kurdamas.

* * * *

Turbūt visi yra girdėję apie dešimties tūkstančių valandų taisyklę, jog kažką darant tiek laiko tampame to dalyko specialistais. Kažkaip pradėjau galvoti, ką būčiau daręs tiek ilgai, o gal net ilgiau. Ir supratau, jog per savo gyvenimą esu pražiūrėjęs daug daugiau, nei dešimt tūkstančių valandų filmų, serialų, realybės šou, dokumentikos laidų ir t.t. Dažnai pastebiu, kaip gyvenime, tam tikrose situacijose, nesąmoningai atkartoju scenas iš matytų filmų, žinodamas savo veiksmų pasekmes. Rodos, žinau, kaip reikia kalbėti, žiūrėti į žmogų, ką daryti, jog galiausiai būtų pasiektas norimas rezultatas. Baugina tai, jog visame tame galiu labai lengvai prarasti save, apaugti kauke, kurios net nesidedu specialiai. Tarsi, ji mane mėgintų pasiglemžti. O gal aš niekada ir neapsimetinėjau, bei tikiu kiekvienu savo veiksmu, net jeigu jis ir veidmainiškas. Ar gali taip būti?

* * * *

Šiandien švietė saulė, todėl nusprendžiau dalį kelio eiti pėsčias. Pradėjau galvoti, kodėl dažnai būnu blogos nuotaikos, apie savivertę ir panašius dalykus. Kartais atrodo nesąžininga, jog turiu galimybę užduoti klausimus, bet negaunu atsakymų. Jau prarastas tas jausmas, kai lengvai žengiu gyvenimo labirinte, ta saldi iliuzija išgaravo. Įdomu, ar žmogus neradęs gyvenimo tikslo, ir nusprendęs patenkinti tik žemiausius savo poreikius: pratęsti giminę, rasti priedangą, bei būti sotus - gali būti laimingas? Turbūt tai priklauso nuo intelekto lygio. Norėčiau, jog gyvenimas būtų, kaip molio gabalas - visą laiką, o ne tomis trumpomis akimirkomis. Norėčiau visada jaustis savo likimo šeimininku. Kartais atrodo, jog liūdesys nėra emocija, bet gyvas organizmas mintantis psichine energija, liūdesiu. Ir labai sunku šį kirminą numarinti badu. Dienomis, kaip ši galvoju, jog esu blogas sūnus savo Tėvams. Narkomanas, priklausomas nuo neigiamų emocijų ir mėginimo išsikapstyti iš jų. Gal nepasveikstu, nes man patinka vis įslysti atgal į šią duobę?

* * * *

Kažkurią dieną bandžiau atsekti, kur gyvena kirminas, ir kas jis per vienas. Dariau taip: Nelaimingas esu –>, nes neįgyvendinu norų –>, jų neįgyvendinu, nes bijau –>, bijau praeities pasikartojimo, bijau vėl būti atstumtas –>, nes kiekvienas atstūmimas skaudus smūgis, bei verčia suabejoti savimi –>, todėl bijau dėl žemos savivertės. Negaliu sau leisti suklysti, todėl renkuosi nebendrauti su žmonėmis, ypač tais, kuriuos labiausiai norėčiau matyti šalia, nors tai atrodo nesuvokiama, tai nesuvokiama tik nesuvokiantiems to –> taip išeina, jog negyvenu, o negyvendamas jaučiuosi nelaimingas. Štai ir kirmino vardas - menka saviverė (taip pat iškreiptas noras būti palaikomu). Dabar liko tik surasti vaistus, arba išrauti jį su šaknimis - pirma suradus, kur jos. Kažkurią naktį sapnavau, jog atlikau sau apendicito operaciją. Geras ženklas? Nesusigaudau savo mintyse. Esu vienas, nes niekam neatsiveriu, ir niekam neatsiveriu, nes galvoju, jog joks žmogus nepakeltų tiek šūdo. Kas galėtų tiek iškęsti, o neatsivėręs nesijaučiu artimas. O gal net neturiu, ką pasakyti - visa tai tik mano galvoje? Pavargau…

Tiek daug apie nieką…

Rodyk draugams

Skrydis

Išsiskleidžia sparnai, žiedlapiais gėlių balčiausiais.

Ir vėjas žaidžia jų apačioje, išdykęs vėjas.

Kur skrisiu aš, prašau manęs šiandien neklauskit.

Aš debesuos miegosiu, aš krisiu lietumi.

*   *   *   *   *

Su vandens lašais, ir saulės spinduliais greičiausiais,

Lenktynių eisim krisdami, mes žaisim.

Kuris laimės? laimėsiu aš!, nes būsiu laimingiausias.

Aš juoksiuos duždamas, aš žemę pabučiuosiu.

*   *    *   *   *

Atgulęs patalan gėlių, ištarsiu, kuo rimčiausiai:

- Gyvenkit, bėkit džiaugtis, jūs džiaukitės, prašau.

Tačiau lydėdami mane visi raudos raudas liūdniausias.

Per vėlai, aš šitą paslaptį jiems pasakiau.

Rodyk draugams

Nuo savęs neįmanoma pabėgti

Viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo, galbūt netgi sudėtingiau, nei įsivaizduoti galime. Mes nenorime pamatyti realaus vaizdo - būtų perdaug sunku pakelti šias mintis . Noriu būti laimingu, rodos, tai paprasčiausias dalykas pasaulyje, bet kartu ir toks sudėtingas. Lyg mėginti pakilti aukštyn, griūvančiais laiptais, saulės link, nuolat krintančiais žemyn kartu su manimi. Sustok akimirkai ir būsi ten, kur pradėjai šiandien ryte. Sustok ilgesniam laikui, ir tu vėl dugne. Įsibėjęs šoku aukštyn, atsispiriu vėl ir vėl, matau pirmuosius spindulius. Taip puikiai sekėsi pastarąsias dienas, jau taikiausi, kur reikės užsikabinti sekančią akimirką po šitos, bet… Paslydau. Nukritau. Ir vėl šiandien bandau, tačiau sekasi, kaip sekėsi visada iki šiol… Ir niekas neišties pagalbos rankos, vis tiek negalėčiau jos priimti, nes nusitemčiau žmogų paskui save. O gal tik meluoju sau, jog galiu kažką pakeisti. Yeah, sure… Kaip ir šis blog’as, kuris tapo kopija buvusiojo, nors žadėjau nuo viso to bėgti, kaip nuo velnio. Matyt, bus teisus dėdė Nyčė “Jei turi charakterį, tai turėsi ir tipišką išgyvenimą, kuris vis kartosis.”. Turbūt toks yra mano išgyvenimas - ši liūdną  kasdienė melancholija. Nors ne - tai greičiau yra mano gyvenimas.

Rodyk draugams

Ir niekada… Niekada…

Nevartokite alkoholio, kai esate blogos nuotaikos. Niekas Jūsų taip nenusmukdys į tą neišbrendamą liūdesio duobę, kaip jis. Niekas taip neprivers Jūsų gailėtis, jog gyvenate… Nieko nėra blogiau, negu su kievienu įkvėpimu jausti norą nebeįkvėpti… Džiaukitės gyvenimu, tokiu, koks jis yra, ir nesileiskite sugundomi apgaulingos palaimos - ji tokia trumpalaikė, ji tokia netikra. O, kad galėčiau, nors ką apkabinti, kad kas apkabintų mane. Šypsausi, nes žinau tai neįvyks niekada. Melas saldžiausias tada, kai meluoji sau. Jau taip senai, niekas nemelavo man. O, kad nors kas pameluotų…

Rodyk draugams

Būtis. 3

Pro aprasojusį langą stebiu pralekenčius pastatus, pavargusius žmones sėdinčius priešais mane, stovinčius iš šono, ir lėtai linguojančius troleibusui stabdant, ar pajudant iš vietos. Balkšvas garas pasirodantis iš jų burnos ir nosies, pulsuojantis su lyg kiekvienu širdies dūžiu, tarsi, tyliai šnipžda: “Aš gyvas… Aš gyvas… Aš vis dar gyvas…”, kaskart lėtai pakidamas ir išsisklaidydamas drėgname ore.

Pastatų miškas. Šios pilkos, niūrios, milžiniškos plytų uolos - skirtos pasislėpti nuo šalčio, bei vėjo, o vis dėlto gal paslėpti mūsų vidinį šaltį nuo kitų? Kiekvieną kartą užsimerkdamas įsivaizduoju, kaip akių vokais sutraiškau juos su visais žmonėmis ir jų beverčiais, taip mylimais, daiktais, esančiais viduje. Lėtai merkiamos akys daro juos vis plokštesnius ir plokštesnius, kol galiausiai jas užmerkus išnyksta tamsoje. Jaučių, kaip visa, kas buvo nereikalinga, šiame peizaže išnyko, ir atsimerkęs tikiuosi pamatyti medžius, bei nuostabią gamtą, ankščiau buvusią jų vietoj, tačiau prieš akis tas pats purvas, tas pats liūdesys. Jis niekur nedingo. Aš vėl ir vėl mėginu, tikėdamasis, jog šį kartą pavyks.

Ir kodėl jie negalėtų išnykti? Juk daiktai tiek realūs, kiek aš jiems leidžiu būti. Tik palietęs suteikiu jiems galutinį pavidalą. Būtent tą akimirką, kai uždedu delną, pajaučiu paviršiaus tekstūrą, temperatūrą, tik tuo metu mes egzistuojame vienas kitam, sekančią vėl tampame iliuzija, kuri tokia pat trapi ir pažeidžiama, kaip voratinklis nešamas rudens vėjo.

Žmonės irgi, tarsi, vėlės sklendžia šalia manęs - miražas. Pati asmenybės egzistavimo idėja beproto žavi. Gal todėl internete nematomas pašnekovas daug realesnis už tikrą žmogų stovintį šalia. Mintys materializuojasi, ir suteikia kūnui prasmę. Be jų jis būtų tik mėsos gabalas, galbūt dar mažiau. Kaip ir rūkas, kuris toks lengvas, bei žaismingas, jį sugavus, virsta paprasčiausia drėgme rankose. Taip ir “tu” mano glėbyje, netardama žodžių, būtum nedaugiau negu sauja smėlio. Tokia brangi, tačiau tokia bevertė.

Rodyk draugams

Katarsis

Antradienis - diena, kai išeina keletas mano žiūrimų serialų, kurių per visą savaitę seku tikrai daugiau negu reikėtų. Esu priklausomas ne tik nuo jų, bet ir nuo filmų, tačiau šį kart ne apie juos. Visada žiūrėdamas išsirenku vieną veikėją, su kuriuo susitapatinu, kuris turi su manimi kažką bendro, ar tai būtų charakterio bruožai, bendras pomėgis, panaši socialinė padėtis - jo kelionė, tampa mano kelione. Šis įsijautimas į veikėją, kad ir išgalvotą, leidžia tomis trumpomis akimirkomis gyventi kitą gyvenimą, kitą istoriją. Gal tai atrodo beproto vaikiška, ar kvaila, tačiau tų veikėjų pergalės tampa mano pergalėmis, nors realiame gyvenime nieko nepasiekiu, tas katarsis, kurį patiriu, gali visai dienai priversti mane šypsotis, patikėti, jog gyvenime ir man gali nutikti kažkas gero. Lygiai taip atsitiko šiandien, kai praėjus penkeriems su puse metų, vieno serialo herojus pasiekė neįmanomą. Ankščiau buvęs mano labai nemėgiamas, jau porą metų yra vienas iš tų, kuriuose radau save. Kaip Nyčė rašė: “Kitų tuštybė mums yra atgrasi tik tada, kai ji kertasi su mūsų tuštybe.” - taip ir aš suvokiau, jog jame nemėgau to, kas priminė mane. Ir vis dėlto, pasibaigus, rodos, eilinei serijai, pakilau nuo kėdės spindėdamas, nors ir suvokiau, jog jo sėkmė greitai pasibaigs, ir vėl jis/aš bus ten, kur buvo visą šį laiką, bus atstumtas. Juokingai jaučiuosi džiaugdamasis neegzistuojančiomis pergalėmis, be visa ko, dar ir svetimomis, pats gyvenime nuolatos stovėdamas vietoje. Ir vis tik, nors esu čia, kur visada buvau. Aš šypsausi. Niekas to iš manęs neatims, nes tai pats tikriausias jausmas iš visų netikrų, kurį sukūriau savo mintyse.

Rodyk draugams

Išbarsčiau prisiminimus

Einu tolyn. Kasdien, net jeigu ir visą dieną prasėdžiu ant kėdės, ar tik nuvykstu universitetan ir grįžtu namo. Pakeliui išbarstau prisiminimus, draugus, lyg duonos trupinius, kaip toj pasakoje apie Jonuką ir Grytutę, tam, kad rasčiau kelią atgal.

Deja, per vėlai supratau, jog einame viena kryptimi, ir atgal sugrįšti galėsiu tik prisiminimuose. Taip - ir jie gali priversti šypsotis, juoktis, liūdėti, tačiau čia - dabartyje, kur aš vienas. Galiausiai neliko net jų, tik tos pilkos, vienodos, neišsiskiriančios dienos, kuriose be manęs daugiau nėra, ko prisiminti.

Negaliu nieko kaltinti išskyrus save, bet ir tai nieko gero neduos. Pats pastebiu savo kūno kalbą - kaip sukryžiuoju rankas, kalbėdamas su žmonėmis, kaip pasisuku šonu į juos, kaip stengiuosi nieko neprisileisti artyn, nors mintyse kartoju sau, jog trokštu visiškai kitko. Anądien privertė nusišypsoti vienos merginos, su kuria šiek tiek bendrauju, papasakotas sapnas, kuriame ji manęs vis atsiprašinėjo, iš mokomosios italų kalbos knygutės, išmoktu sakiniu, daugmaž skambančiu: “Atleiskite, bet aš esu Laura Pavardaitė, ne ta, kurios teiraujatės.”.  Mintyse sujungiau taškus: ši sapno vieta rodo jos apgailestavimą nesant tokia mergina, kokios noriu. Ir nors nepaklausiau jos, ar gerą išvadą padariau, iš mano pusės žiūrint, ji spėja mano elgesį teisingai.

Stoviu šioje smėlėtoje pakrantėje, vis atsisukdamas atgal pažiūrėti, kiek toli nuėjau. Kišenės tuščios, ir nebežinau, kaip pakelti tuos spalvotus akmenukus nuo žemės. Kiekvieną kartą pasilenkus jie man pasirodo aštriausiomis stiklo šukėmis, todėl atsitraukęs einu tolyn nepalikdamas sau už nugaros nieko, ką galėčiau prisiminti.

Dienomis, kai dėl to pasidaro labai liūdną, pradedu galvoti, jog reikėtų tiesiog čiupti pirmą pasitaikiusį po ranka nesvarbu, kaip stipriai susižeisčiau, juk randai taip pat gali būti prisiminimais.

Rodyk draugams

Vienišas speigas

Aš Speigas, ir baltas mano rūbas.

Šerkšnu pasipuošęs lekiu per miškus.

Čia visai nesenai dar gyvybė ruseno.

O dabar stebiu tuščius, plynus laukus.

* * *

Aš gimiau vienišas, o koks gimei, Tu?

Man net rasą palietus, ji šerkšnu pavirsta.

Kodėl mane palieka tie, kuriuos aš myliu?

Kodėl man palietus juos - miršta?

* * *

Ir taip kankinuos diena iš dienos,

Mėgindamas draugą, nors vieną surasti.

Kiekvieną sutiktą liūdną praeivį vejuos.

Nepavijęs bijau pats savyje pasimesti.

Rodyk draugams

Būtis. 2

Stengiuosi nuslopinti savo mintis, kurios lyg begalė įkirių muselių, zvimbia mano galvoje. Mėginu įsiklausyti į tylą, supančią mane. Tapti jos dalimi, tačiau paslystu, ir vėl krentu į vaizdų verpetą. Jame tūkstančiai neišsipildžiusių svajų persipina su šimtais prisiminimų, nuoskaudų, iš praeities. Tarsi, bokštai kyla klausimai, tampantys džiaugsmo pamatais, bet tuoj pat ima griūti, man supratūs jų neišsprendžiamumą. Susigūžiu vienoje iš sielos kertelių ir su siaubu stebiu, kas darosi. Lyg priešų ordos, tos mintys, žygiuodamos naikina viską, kas pasitaiko jų kelyje. Štai pasipriešint mėgina tiesa ir tikėjimas, tačiau jie tokie silpni, jog vienu mostu nubloškiami į šoną, paniekinami, įrodant jų neteisingumą, ir galiausiai nužudomi. Taip viskas, viskas aplink, “valoma” naujai tvarkai. Galiu klausti: “kodėl?”, tačiau niekas man neatsakys, nes niekas nežino atsakymų į šiuos klausimus. Ir vis dėlto lengvai su jais susitvarko, paprasčiausiai neužduodami jų sau. Tuose klausimuose slypi neišmatuojama jėga, gebanti griauti tiesas. Jai valdant mane, matau tik beribę, tuščią erdvę, kurioje daiktai užima tam tikrą jos dalį, ir vis tik yra tokie menki, jog esant paprasčiausiai abejonei jais - virsta dulkėmis. Negi viskas aplink yra tik tam, kad būtų?, ar yra, nes turi būti? Galiu užduoti klausimus, į kuriuos niekas neturės atsakymo, apie bet ką, kas egzistuoja. Na, bent jau nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris galėtų atsakyti. Aš - negaliu. Štai taip gyvenu ten, kur viskas yra netikra - paprasčiausia iliuzija - menka ir niekinga. Negi ir aš esu tik iliuzija?

Rodyk draugams

Apie jutimus

Kiekvienas žmogus gimęs sveikas yra apdovanotas jutimais. Ir, manau, visi juos vertina skirtingai, priklausomai nuo pojučių ryškumo ir emocinės grąžos, kurią jie suteikia. Nusprendžiau pasidalinti savo mintimis apie savuosius, pradedant nuo nereikšmingiausių t.y. jeigu tektų atsisakyti gyvenime vieno jų tai, kurių pirmiau pasirinkčiau netekti, ir kuriuos išsaugoti.

Klausa - šį svarbų jutimą aš vertinu mažiausiai, dėl jo nedidelio poveikio man. Taip - šaunu yra klausytis muzikos, gamtos garsų, girdėti artimųjų balsus, tačiau labai retai jis sukelia man, kokias nors emocijas. Dažniausiai proto jėgomis sukurti jausmai, gali susisieti su tam tikra daina, ar melodija. To pasekoje, netikėtai po kurio laiko išgirsta ji, atkuria tuometinę jauseną. Gal aš nemoku mėgautis muzika, tačiau vos porą klasikinių kūrinių sugebėjo suvirpinti mano sielą. Visos kitos melodijos tėra, tarsi, lipnus lapelis, priminimas, ant kurio galiu surašyti prisiminimus susijusius su nelaiminga meile ar nusivylimais. Nežinau, kodėl bet su muzika pavyksta sujungti tik liūdnas akimirkas. Kadangi neverta vaikytis praeities, todėl ir klausos atsisakyti būtų lengviausia.

Lytėjimas - Šio jutimo netekti būtų labai gaila, nes jausti žmogaus apkabinimą, pavasarinio vėjo dvelksmą, saulės šiluma yra nepakartojamas jausmas, kuris kitaip nei garsai manyje sukuria jausmus, kuriuos vadinu momentiniais, nes dingus dirgikliui, dingsta ir pojūtis. Ir nors labai sunku buvo pasirinkti tarp lytėjimo ir regos, dėl fizinio kontakto retumo mano gyvenime, jis užėmė trečiąją vietą pagal svarbumą.

Rega - vienas iš nuostabiausių jutimų žmogaus arsenale. Vien matomų dalykų įvairovė jam suteikia milžinišką pranašumą. Nuo žvaigždžių naktį iki mažiausių organizmų, stebimų po mikroskopu, nuo horizonto tolių, besileidžiant saulei, iki mylimų žmonių akių gylio. Rega taip pat yra momentinis jutimas, sukeliantis emocijas kol stebimas tam tikras objektas, tačiau lengviausiai ištreniruojamas į tą pradinę būseną, kai būnant vaiku, kiekvienas daiktas, žmogus, medžio lapas buvo ypatingas ir stebinantis - to aš netekau suaugęs. Iš regėjimo galima išmokti matyti, ir gyventi nuolatinėje, permainingoje jausmų jūroje.

Uosle/Skonis - jie yra kartu, nes vieno nebūtų be kito. Kodėl būtent šis jutimas man yra svarbiausias? Atsakymas labai paprastas, dėl jo poveikio su kitais jutimais. Jie, kaip ir klausa sukelia prisiminimus ir emocijas. Ar tai būtų šalčiu kvepianti žiema, ar šiluma ir žydinčiomis vyšniomis persisunkęs pavasaris, vieno oro gurkšnio pakanka, kad nusikelčiau į visus prieš tai buvusius pavasarius ir žiemas, kad prisiminčiau Kalėdas, ir pirmasias maudynes jūroje, smėlį po basomis kojomis. Akyse iškyla vaizdai, matyti tada. Būtent rega, rega, ir lytėjimas- uoslės pagalba gali momentines emocijas įrėžti į atmintį taip giliai, kaip jokia daina nesugebėtų. Nes būtent tą akimirką, kai sieloje siaučia džiaugsmingų jausmų vėtra, obuolių pyrago kvapas, kvepalai, vėjas - gali juos įrašyti atmintin visam gyvenimui. Taip kasdien prisiminimų lobyną galiu papildyt naujais, ir mėgautis metų metus užmirštais, netikėtai vėl iškylančiais į paviršių prisiminimais. Štai, todėl uoslė/skonis man yra pirmoje jutimų vietoje, kurių būtų labiausiai gaila netekti.

Rodyk draugams