BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Persekiojamas sesijos

Bėgu, kiek kojos neša. Vienmarškinis, skrodžiu ledinį orą, karts nuo karto atsisukdamas pažiūrėti - vos akimirkai - ar pavyko, nors truputį atsiplėšti. Policijos automobilių sirenos atsispindi mano akyse, rodos, tuoj ranka pačiups už pakarpos, ir pargriaus ant šaltu sniegu nuklotos žemės.

Metuosi dešinėn, peršokęs auštą bordiūrą, taikau dėti kojas ant gruodo, kurio vietomis nepadengė balta žiema, nes paslysti būtų per daug brangi klaida. Persekiotojų skleidžiamas triukšmas po truputį tyla. Geras ženklas - vadinasi jiems nepavyko ten užvažiuoti. Šiek tiek atsiplėšiau. Iš parkelio tipo kiemo, išbėgu į sankryžą, kur sukti? kur sukti? Nebeturiu jėgų daugiau bėgti. Keliais dideliais žingsniais pasiekiu ant pastato kampo esančio restoranėlio įėjimą.

Greitai užeinu į vidų, netyčia per garsiai trenkdamas durismis, ir taip atkreipdamas visų sėdinčiųjų dėmesį. Tik dabar geriau pastebėjau, jog galbūt labai netinkamai pasirinkau slėptuvę. Giliai, bei tankiai kvėpuodamas, nuleidęs galvą, apžiūrinėju savo aprangą: purvinus sportinius batelius, mėlinas sportines kelnes, kurias, maniau, išmetęs dar tada, kai baigiau darbą statybose, bei prastus marškinėlius trumpomis rankovėmis.Tolumoje gaudžia sirenos.

Susikaupiu ir pradedu ramiai eiti baro link. Jį pasiekęs atkreipiu dėmesį, jog nedidelė patalpa jau vėl užsipildė žmonių šurmuliu, kurį išdrįsau sudrumsti. Jeigu elgsiuosi ramiai, - pagalvojau, - galbūt niekam neužkliūsiu. Stalas, tamsaus raudonmedžio, lakuotas, beveik siekia mano krūtinės viršų. Pažvelgęs į barmeną suprantu, kodėl. Šito žmogaus ūgis tikriausiai viršyja du metrus, o visa povyza ir ūsiukai po nosimi, primina keistą prancūzų rašytojo ir liokajaus hibridą, kuris drąsiai galėtų žaisti krepšinį.

- Taip? - kreipiasi jis į mane maloniai, gerokai sutrikdydamas.

- Man vištienos kepsniukų su ryžiais. - paskubomis atsakau, perskaitęs pirmą pasitaikiusią eilutę meniu.

- Gersite, ką nors? - vos išgirstu, ką sakė, staiga pradėjus grėsmingai artėti sirenų gausmui.

- Aha. Sulčių. - lepteliu akimis šaudydamas pro langą.

- Išspausiu grynų. Kaip tik turime šviežutėlių greipfrutų.

Mano mėgstamiausios. Sutapimas?, -pagalvoju. Atkreipiu dėmesį, jog nepaisant kalbančių žmonių čia begalo tylu. Viskas aplink, tarsi ir, yra, tačiau egzistuoju tik aš vienas. Bent jau pačiam sau. Mano mintis nutraukia aukštaūgis liokajus išėjęs iš už baro.

- Praeikite prašau. - taria, rodydamas staliukų link. - Sėskitės, kur jums patogu.

Metęs žvilgsnį ton pusėn, pasirinkau dvivietį, netoli lango. Pintos kėdės su paminkštinimu, priminė keturias kojas turintį, savotišką, sėdmaišį. Stiklinis stalas su juodu, kalto metalo rėmu buvo užklotas nedidele staltiese, nedengiančia jo viso. Atsisėdau taip, jog galėčiau matyti, kas dedasi lauke.

- Štai jūsų maistas. Skanaus. - nespėjus suprasti, kas nutiko, neištaiginga lėkštė pilna ryžių ir vištienos kepsnių, labiau primenančių “žuvų pirštelius”, jau gulėjo prieš mane. Turbūt šildo mikrobangų krosnelėje, - pamąsčiau sau.

- Dėkui. - tarstelėjau, tuo metu, kai gatve milžinišku greičiu nulėkė trys policijos mašinos.

- Gal norėsite deserto? Pas mus torto gabaliukai šiandieną, tik litas šešėsdešimt centų. - žemu balsu tarė, tiesdamas skanumynų meniu.

- Marcipanų?.. Neįskaitau… O! Tiramisų, prašyčiau. - atsakiau linksmai, nueinant barmenui, stebėdamas paskutinį, manęs skubantį ieškoti automobilį, dingstant už kampo.

Tik dabar pastebėjau, koks tapau ramus. Nebeliko keisto padavėjo, žmonių šnipšdesių, bėgimo sukelto nerimo - tyla. Įsitaisęs krėsle, ėmiau stebėti, kaip už lango besileidžianti saulė, rodos, orą ir viską, kas jame, nudažė ryškiai oranžine spalva, kuri iš lėto mainėsi į švelniai rausvą. Pustė. Tačiau ne didelėmis snaigėmis, o tomis mažutėmis, primenančiomis dulkes. Sidabrinės dulkės žvilgančios spalvotoje saulėlydžio ramumoje. Aš pagavau šią akimirką…

.

..

Pradėjo skambėti kambarioko žadintuvas. Rėgis, spėjau dar išvysti keistąjį padavėją nešantį man tortą, tačiau nesu tuo tikras. Grįžau… Grįžau į realybę, kurioje mane persekioja sesija, diplominis, stresas. Mėnesį laiko nesidžiaugiau nė viena akimirka. Pabundu su mintimi, jog geriau nebūčiau atmerkęs akių, ir užmiegu galvodamas, kaip gera būtų nepabusti. Ir čia, toje beribėje erdvėje, miege, kuris yra lyg savotiška mirtis, aš sugebėjau patirti tai, ko tiek laiko man trūko - nuoširdų džiaugsmą, jog esu. Energijos užtaisas visai dienai. Tarsi, užuomena, jog tikriausiai greitu laiku man pavyks pabėgti nuo persekiojančių bėdų, ir galėsiu bent savaitei grįšti ten, kur senai nebuvau. Namo, pas Tėvus. Namo pas save patį. O dabar telieka susikaupti ir daryti tai, ko nebegaliu pakęsti…

Rodyk draugams

Tiesiog palinkėjimas prieš miegą

Paskutinės jau raidės sudėtos, ir gali užmerkti akis.

Pamatyti, kaip krenta snaigės, kaip žvaigždėmis šiąnakt lis.

Paskutiniai ištarti garsūs žodžiai, ir jau lūpomis kalba tyla.

Tu geri tą ramybę taip godžiai, aplink tik jauki vienuma.

Tau paklausus tamsos: - Kuo, tamsta, vardu?

Ji linksmai pašnibždės: - Aš naktis.

Ir stebėsit žvaigždes ligi ryto kartu.

Tu šią naktį esi jų dalis.

Rodyk draugams

Reziumė

Kaskart įkvėpus, širdis pradeda plakti greičiau,

Ir skaudant krutinę, klausausi jūros ošimo.

Kai vėl susitiksim, paklausiu: -Aš, jus, kažkur jau mačiau?

Ir išsikvėpęs pajusiu - skausmas nurimo.

. . .

Įkvėpęs dar kartą, prisėsiu ant žemės vėsios,

Perbrauksiu prištais per žolę, per žemę, per smėlį.

Šypsosiuos, nes žinosiu, pagaliau - aš ilsiuos.

Atsigulęs, akis užmerksiu stebėdamas mėlį.

. . .

Ji prigludus švelniai mane pabučiuos,

Baltu veidu ir juoda šypsena, linksmo mimo.

Suprantu, - pašnibždės, - aš jo irgi ilgiuos,

Šio ramaus, jūros, liūdno ošimo.

Rodyk draugams

Čia ir dabar! Arba apie religiją

Tikėjimas pats savaime nėra blogas dalykas. Žmogus stipriai tikėdamas tuo, ko siekia, gali nuversti kalnus. Kaip rašė Nyčė: “Kas žino dėl ko, tas gali išgyventi bet ką.”. Vis dėlto, kai kalba pasisuka apie religiją, susiraukiu, tarsi, rūgščios citrinos paragavęs, nes ko vertas tikėjimas, kuris meluoja, tenkina silpnybes ir pataikauja? Teko man pažinti porą jų, ir supratau, jog tai tėra akių dumimas.

Pirmiausia sužinojau apie krikščionybę. Šeimoje visi, daugiau ar mažiau, yra tikintys, todėl teko ne tik būti pakrikštytam, bet ir priimti komunija, bei sutvirtinimo sakramentą. Kol ėjau į pradinę labai nekvaršinau sau galvos dėl to, jog tenka lankyti bažnyčią, mokytis maldų. Tačiau kuo didesnis augau, tuo kvailesnės visos tos pasakos man atrodė.

Pradėjau klausinėti savęs, kodėl vyksta tokie, baisūs dalykai žemėje, jeigu yra dievas? Negi tai jo mums siųsti  išbandymai? Bet argi, tai neturėtų būti šėtono darbas? Ir kodėl jeigu dievas yra toks gailestingas, bei mylintis gali vienu piršto mostelėjimu pasiųsti mane amžinybei degti pragaro liepsnose? Tada supratau, kodėl yra vartojamas žodis “dievobaimingas”. Meilė dievui yra pagrįsta baime būti nubaustam. Po truputį ėmiau gręžtis nuo šio tikėjimo ir ieškoti kažko artimesnio sau.

Aptikau reinkarnacijos sąvoką. Pamąsčiau - tai labiau tikėtina. Siela juk galėtų būti, kažkokia energijos forma, kuri gali keisti būsenas ir pereiti iš vieno kūno į kitą. Kurį laiką mėgavausi ir mulkinau save šia mintimi. Tačiau galiausiai akis dengęs raištis nukrito ir aš praregėjau. Supratau, kodėl tiek ilgai save apgaudinėjau ir kuo tokios žavingos atrodė šios siūlomos idėjos, kuo jos apžavi milijonus.

Žmogus jaučiasi nenugalimas ir nemirtingas, negali suvokti savęs, kaip mąstančios būtybės, išnykimo. Žmonėms mirtis, kaip pabaiga neegzistuoja. Vis gi, kuo daugiau atradimų buvo padaroma moksle tuo daugiau baimės atsirado žmonėse. Kristinos Sabaliauskaitės knygoje “Silva Rerum” perskaičiau labai taiklius žodžius: “Mokslas teikia atsakymus, o tikėjimas - stiprybės juos pakelti.”.

Baimė išnykti, nenugyventi savo gyvenimo, taip, kaip norėtum, egzistencijos beprasmybė ir mūsų laikinumas, sėjo tokį didelį nerimą žmonėse, jog vienintelis būdas jį panaikinti, buvo įtikinti save, jog mirtis tai tik pradžia. Man patinka, kalbant apie religijas jos siūlomas amžino gyvenimo idėjas įsivaizduoti, kaip simbolius. Pavyzdžiui krikščionybė gyvenimą vaizduoja, tarsi, akimirką, mažą taškelį, po kurio seka amžinybė rojuje, skaistytkloje ar pragare, kurią atitiktų niekada nesibaigiantis apskritimas.

Reinkarnacija yra lyg begalybė trumpų atkarpėlių, kurių vienos ilgesnės, kitos trumpesnės, tačiau nesvarbu, kada viena baigsis, tuoj kitame taške prasideda nauja ir taip be galo, be krašto.

Taip žmogus pats sau pataikauja, teisina savo neteisingą gyvenimo būdą. Juk mirti baisu tik tada, kai prabūni gyvenimą, o ne nugyveni jį. Štai tą paskutinę akimirką mums pasitarnauja tikėjimas, suteikdamas drąsos pasitikti pabaigą, kurią skelbia, kaip pradžią. Aš uždaviau sau klausimą: Kas geriau? drąsiai pasitikti mirtį negyvenus ir tikėtis gyventi po jos, ar gyventi čia ir dabar, nemeluojant sau?

Aš renkuosi gyvenimą. Nuolat stengiuosi iš savęs išvalyti, pakeisti tą tikėjimą, kurį man įdiegė, jog po mirties kažkas bus, ir suvokti, jog miręs “tapsiu tuo, kuo buvau prieš gimimą” t.y. išnyksiu nebutyje. Manęs, kaip asmenybės, žmogaus, kūno - nebeliks. Akimirkomis, kai tai suvokiu, pajuntu galingą jėgą, apima dėkingas jausmas, jog galiu būti, jog esu čia ir dabar. Kiekviena gyvenimo sekundė tampa beprotiškai svarbi. Viskas aplink pasikeičia, atgyja. Stengiuoji nepaleisti to jausmo, nes jis yra didžiausias gėris, kokį žmogus gali savyje turėti - nuoširdžus noras gyventi. Vienintė, tiesi, trumputė linija amžinybėje. Turinti pradžią ir pabaigą. Tokia nykstamai menka, jog nematoma visoje toje erdvėje, tačiau jos svarba neginčyjama.

Gyvenimas duotas kiekvienam tik vienas. Mirtis mūsų laukia nebūtinai už ilgų dešimtmečių, ji gali būti čia pat už kampo. Ar verta save apgaudinėti, meluoti sau, jog toks gyvenimas, kokį gyvename yra geras, jeigu ištikrųjų net nesuvokiame jo vertės. Kiekvieną, kvapų, šilumos ar šalčio kupiną, oro gurkšnį laikome vienu iš daugelio, kiekviena unikali gyvenimo akimirka ištirpsta kasdienėje rutinoje ir vakarop nebeturime jėgų susigrąžinti to vaikiško nuoširdaus žavėjimosi paprasčiausiais krentančiais lapais ar saulės spinduliu mirgančiu ant sienos. Tik aklai tikime, jog po viso to mūsų lauks nuostabūs rojaus sodai…

Kaskart pagavęs save taip galvojant, pamėginu įsivaizduoti, jog tuoj mirsiu, ir tai paskutinės mano gyvenimo akimirkos. Koks brangios ir nuostabios, pasipuošusios gražiausiomis spalvomis pasirodo jos man tada. Kai pilnai išvarysiu iš savęs tikėjimą dievais, kitais gyvenimais ir imsiu gerbti mirtį, savo nebylią gerą draugę, tyliai manęs laukiančią, išmoksiu gyventi kieviena akimirka, kuri man duota iki pat susitikimo su ja. Įrašą norėčiau pabaigti žodžiais iš filmo “Snow Angels”: „Yesterday is history, tomorrow is mistery, today is a gift. That’s why they call it a present.”

Rodyk draugams

Naktis medumi užlieja žemę…

Naktis medumi užlieja žemę,

Ir klimpdami jame mėginame pasiekti

Vienas kitą.

Kvėpuodami užpildome save tamsa,

Kuri ištrūkus virstų žvaigždėmis dangaus,

Mes saugom ją šią naktį.

Nes paukščiai miega mėnesienoj,

Tik tam, kad rytui išaušus vėl galėtų

Papasakot savus sapnus - giesme.

Ir randame mes vienas kitą.

Saldžiam, svaigiam rūke - mes mirštam pataluos,

Palaidoję dienos vargus, akis užmerkę.

Ir tik čia karštai taip myli mus -

Naktis, kuri medum užliejo žemę.


Rodyk draugams

Kas ta meilė?

Išprotėjusio žmogaus iliuzijų pasaulis jam yra tikrovė, ir bet kokią iliuziją galima įteigti žmogui, kaip jo vienintėlę realybę. Kartais suabejoju ar esu tikras, ar visi mano draugai, išgyvenimai, darbai nėra tik mano galvoje sukurtas gyvenimas, man gulint, pripumpuotam raminamųjų, ligoninės palatoje. Juk galbūt tai yra mano tiesa, bet aš to nesuvokiu.

Amžių amžius žmonės yra mulkinami įvairiausiais dalykais - religija, pinigais, gyvenimiškomis vertybėmis ir panašiai - tuo, ko jiems visai nereikia, kas žmogui yra tolima ir apskritai prieštarauja prigimčiai. Vakar vakare į mano kliedinčią galvelę užklydo mintis, jog galbūt ir meilė tėra, kažkieno išgalvota, melagystė.

Senų senovėje vaikai apie ją sužinodavo iš pasakų, dainų. Dabar mums ją puikiai iliustruoja filmai, reklamos, knygos. Tačiau man šis paslaptingas jausmas vis dar tebėra tokia pat nežinomybė, kaip ir ankščiau. Jeigu multimedija kuria 99% šiuolaikinių žmonių mąstymą, negi ir meilė negali mums būti įteigta? Aišku reikia ją atskirti nuo instinktų, prigimties ir pažiūrėti, kas lieka?

Nesugadintas to tyro jausmo - nešališkas, stebiu žmonių kančias ir nesuvokiu jų tikslo. Išdavystės, smurtas šeimoje. Įvairūs juokeliai apie žmonių santykius, kuriuose daugiau tiesos, nei humoro - aiškiai rodo, jog žmonės kenčia, nes galvoja be meilės būsią nepilnaverčiai. Nejaugi? , - noriu paklausti.

Matyt, pasamonėje kirbantis priekaištas, jog privalai pratęsti savo giminę, lengvai įveikia sveiką protą, parodydamas, kaip netoli “nuėjom” ne tik nuo bezdžionių, bet primityviausių padarų apskritai. Jeigu išvis pajudėjom iš “mirties taško”. Mano manymu, vienas iš įrodymų, jog meilė išgalvota yra jos aiškaus apibūdinimo nebuvimas. Baimę, nuoširdumą, džiaugsmą - visi suvokia ir supranta vienodai, tačiau paklausus apie meilę, atsakymas būna, jog kiekvienas ją supranta savaip. Tai, kaip čia taip?

Nepaaiškinama, nevienalytė - šis jausmas toks veidmainiškas, jog vargu ar galėtų būti vadinamas tyru. Bet tai, kaip ją gali visi vienodai suvokti, jeigu niekas nežino, kokia ji ištikrųjų - tada kyla klausimas: ar ji išviso egzistuoja? Ji skirtinga, nes žmonės mintyse mėgina susikurti bent kažkokį, jos vaizdą.

Mano šios idėjos, manau, pasirodys beprotiškos ir vargu ar kam patiks, tačiau ir mintis, jog žemė apvali taip pat kažkada atrodė neįtikima, bei kėlė didžiulį pasipiktinimą.

Rodyk draugams