BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Beprasmybė. Mizantropija.

Beprasmybė. Vientisa, ilga ir pilka beprasmybė - egzistencinė tuštuma. Viskas jau kurį laiką yra be skonio. Stebiu žmones, kurie lyg skruzdės bėga, lekia vaizduodamiesi, jog turi krūvas svarbiausių darbų, tačiau vienintelė jų paskirtis deginti laiką, tarsi, nunešti pataisyti batai, paruošti pietūs, perskaityta knyga ar pasisėdėjimas kavinėje, galėtų suteikti gyvenimui prasmę. Bet vos pasibaigia svarbūs reikalai tuoj vėl apima tas beprasmybės jausmas. Suvoki, jog kad ir kiek kelio nueita - stovi tame pačiame taške, iš kurio viską pradėjai. Taip užburtas neigimo ratas prasideda iš naujo.

Ko tik žmonės nesusigalvoja tam, kad paslėptų nuo savęs tiesą, pabėgtų nuos savęs. Ypač gerai tai matosi internetinėje erdvėje, kurioje tiesiog mirga marga debiliškos antraštės: “Vyro kojų pirštai parodo jo charakterį”, kas toliau? plaukų kiekis apie šiknaskylę leis nuspręsti žmogaus karjeros galimybes? Atsiranda dar ir tokių, kurie puola komentuoti ir klausinėti, ką reiškia jeigu jų vidurinis pirštas ilgiausias - aš galiu atsakyti - reiškia tai, jog esat idijotai, kurie apie save sprendžia iš ataugų ant kūno, o jūsų smegenys tapo, viso labo, rudimentu. Geriau jau tuo susirūpintumėte.

“L. Stankūnaitė bandė užhipnotizuoti savo dukrą pasimatymo metu” ir dešimtys žmonių bėga prie Venckų namo ginti mažos mergaitės, susikibę rankomis kalba maldas, kai atvyksta jos motina ragana, nesuvokdami, jog gal tas mažas žmogutis nieko daugiau nenori tik ramybės, išeiti pažaisti į kiemą, tačiau negali, nes jos gynėjai pultų ją gelbėti nuo nematomų pedofilų klano pasiųstų nindzių. Subingalviai sargai atpistom smegenim stengdamiesi nuslėpti nuo savęs savo beprasmišką egzistenciją, dar apgailėtinesniu paverčia ir taip beprasmį mergaitės gyvenimą. Bet ne, jie - pasaulio teisėjai.

“Lady Gagos nusižiūrėtas namas: nykus ar mielas?”, “Kalėdų senelio dovana Kate - už 8000 litų”, “Drakonas atneš meilę ir laimę”, “Po Kim Jong Ilo mirties Š.Korėja neketina keisti savo kurso”, “Aštrialiežuvius politikus įkvėpė sunkmetis” - ir maži žmonės varvindami seilę skaito dar mažesnių žmonių parašytus straipsniukus apie tokias pat apgailėtinas asmenybes, kaip ir jie patys, kaip ir aš, tik tiek, jog turiu drąsos tai sau pripažinti.

Jau net nekalbėsiu apie visus mėginimus, nusipirkti gyvenimo prasmę daiktais, tarsi, juose galėtų būti kažkas daugiau be jų pačių. Vakar sužinojau naują žodį, kuris man patiko. Mizantropas - žmogus, nepasitikintis arba nekenčiantis žmonijos. Mizantropas paprastai yra įtarus, žmonėmis nusivylęs, pesimistiškas, uždaras žmogus, save psichologiškai atskiriantis nuo žmonių daugumos. Jam įprasta žmonių veikla, interesai, poelgiai gali atrodyti kupini tuštybės, primityvūs. Kažkur girdėta? O kas žmogų padaro uždaru, atsiskyrusiu, nusivylusiu? Negi ne tie, kurie šauskia: “Aš debilas ir man zjbs!”.

Norėčiau, jog visi žmonės nors maža dalimi taptų mizantropais ir sugebėtų iš šalies pažvelgti į save ir kitus, jog prasikrapštę akis, smegenis pradėtų nors kiek galvoti patys. Laimingesni nepasidarytume, tačiau galiausiai jeigu pradėtume kažką keisti sulauktume šviesesnio rytojaus, kad ir kokia apgailėtina prietema tai bebūtų, tačiau joje nors galėtume įžvelgti tikrąją daiktų ir reiškinių prigimtį, bei prasmę.

Rodyk draugams

Nežinau, ką rašyti

Kiek žmogus gali iškęsti? Smūgį, išdavystę, netektį, įžeidimą, vienatvę…

Kiek daug gali pakelti? Smūgių, išdavysčių, netekčių, įžeidimų, vienatvės…

Kiek ilgai? Manau, tai laiko klausimas, kuris matuojamas žmogaus stiprybe.

Nežinau, ką noriu parašyti tik tiek, jog noriu, o ir tai nėra svarbu vis tiek niekas neskaitys.

Viskas veda prie vieno ir daugiausiai jėgų reikalaujančio dalyko - vienatvės.

Viską galimą iškęsti, net gi ją - tubūt - jeigu ji netrunka visą gyvenimą.

Nors paversk savo kančia gyvenimu ir neteks kentėti.

Gera rasti atsakymus. Pasidaro taip lengva ir ramu.

Rodyk draugams

Kaip žinoti, ko norėti?

“Žmogui reikia tikslo - ir jis veikiau norės nieko, nei išvis atsisakys norėti.” - teigė Nyčė. Ne meilės, pinigų, garbės - žmogui reikia. Tikslo ir svajonės, ne daugiau. Galima daiktus ir jausmus paverst tikslu, bet kas laukia žmogaus juos pasiekus, jeigu ne tuštuma? Nauji tikslai? Vėl tokie pat žemiški ir beverčiai, prasmę, kuriem suteikia savęs apgaudinėjimas.

O ko aš noriu? Noriu patį tikslą rasti, pavidalą savo gyvenimui, energijos ir jėgos veikti ir kurti kažką vertingo. Šiandien supratau, jog nugyventi gyvenimą neteisingai neįmanoma, įmanoma tik neteisingai jį prabūti. O esu tol, kol noriu nieko ir nieko man norėt pabodo. Bet tai kur tą tikslą rasti?

Filosofavimai… ak nors jie man liko. Vienintelis dalykas, kuris nuo manęs pabegti gali tik į šitą šaltą erdvę ir tik mano leidimu. Prieš porą valandų baigiau skaityti Džeko Londono “Martiną Ideną”, ir susikrimtau - nejaugi ir aš taip baigsiu? Tikiuosi ne…

Labanakt

Rodyk draugams

Kalėdinis vakaras

Praėjo daugiau negu trys savaitės nuo paskutinio karto, kada myniau šią gatvę eidamas nuo pajūrio, namų link. Ji vis dar tokia pat drėgna, vėjuota, vis dar be sniego. Šis šiltas Kalėdų vakaras labiau primena pavasarį negu baigiančią įpusėti žiemą - pagalvojau mėgaudamasis šiltu vėju pučiančiu į veidą. Ausinėse užgrojus “Frank’o Sinatra’s - My way” įsivaizduoju, jog muzika ir ilga gatvė iš šono apsupta linguojančių medžių, kurių šėšėliai žaidžia ant grindinio, man einant į tolį, tiktų filmo pabaigai. Tačiau tai dar tik pradžia. Šiurpuliai nubėga kūnu supratus, jog tampu tuo, kuo turiu būti - juk aš klausiau savęs: “Kas esu?”, - prieš dvidešimt kelias dienas. Šiandiena mano galvoje kirba nauji klausima, daug paprastensi, tačiau atsakymai į juos nedžiugina. Yra dalykų, kurių man nelemta patirti? Ką padarysi. O kas toliau? - pagalvoju ir nusišypsau suvokęs situacijos ironiškumą - juk stoviu kryžkelėje. Ir vėl gi suprantu - atsakymas paprastas: reikia eiti ten, kur dega žalia šviesa.

Rodyk draugams

Buy more… Live less… arba “Kalėdos, jau čia pat”

-Parduokit man savo sielas… Vis tiek jos nieko vertos…,- tarė džergždantis balsas atsainiai.

-Kaip tai nieko vertos? Ką, tu, čia paistai? Aukso vertės. Neįkainojamos. Mano vienintelė tokia!,- šaukte šaukė minios.

-Nejaugi?,- šyptelėjęs, jis pradėjo vedžioti piršu stalo paviršiumi. - O kas, jeigu aš jau senai turiu jas savo kišenėje?

-Nemeluok! Negali būti…,- įšgąstingi šūksniai nuvilnijo tolyn.

-Cha cha cha!,- skardus juokas privertė susigūžti stovėjusius arčiausiai, tačiau tie tuoj papūtė krūtines raginami toliau stovinčių.

-Grąžink. Grąžink mums jas, tuoj pat.,- ėmė šaukti.

-Pirkit! Juk jums visada tai taip puikiai sekėsi…,- jo akys ėmė žibėti, tarsi, maži žiburiai naktį.

-Ne! Mano siela visada priklausė man, tu neturi jos,- ramiai atsakė vieninetai.

- Kodėl?,- aimanuoti pradėjo tūkstančiai.

-Kur? Kur pirkti?,- ėmė rėkti visi likę.

-O jūs pažvelkite aplink ir rasite atsakymą.,- klastingasis balsas tapo šaltas ir įsakmus.

Staiga visi ėmė lakstyti į šalis, ieškoti, kur nusipirkti savo sielą, kad tik, kas svetimas jos nenugvelbtų.

-Puiki diena,- pagalvojo, atsilošdamas krėsle. - Tik pasakyk, jog jie nieko neturi, ir lyg akis išdegę griebs viską, kas papuola, galvodami, jog turi tai, kas ištikrųjų turi juos… Buka minia… Reikia pasakambinti pasakyti, kad atnaujintu stendus, tv reklamas, juk reikia parodyti žmonėms, kur laimės ir gyvenimo prasmės ieškoti.

Ak, kaip aš myliu švenčių laikotarpį.

Rodyk draugams

Prisiminus Harį Potterį

Manau, man, kaip ir daugeliui kitų, yra sunku į savo gyvenimą pažvelgti tikrai objektyviai. Nuolatos milijonai minčių duzgia galvoje ir prisiminimai tampa paprasčiausiais vaizdiniais toje maišalynėje. Tačiau būna akimirkų, kai vienintelis prisiminimas, vienintelė mintis, idėja užvaldo protą išstumdama viską, kas tuo metu nereikalinga. Tada suvokiame, jog TAI buvo unikali mūsų gyvenimo dalis, ir tą akimirką - mes tikrai ir nuoširdžiai džiaugiamės, jog tūrėjome galimybę patirti, ką patyrėm. Nesenai supratau, kokią svarbi yra knyga su, kuria aš užaugau ir užaugo milijonai kitų. Kiek daug ji išmokė, parodė, suteikė - draugystė, ištikimybė, meilė, vaizduotė, narsa, nuoširdumas, atvirumas - pamokos, kurios taip neįtikėtinai žavingai atskleidžiamos žodžiuose. Kiek daug pasako Alan’o Rickman’o žodžiai apie šią nuostabią knygą.

( Kai aš būsiu aštuonesdešimties metų amžiaus ir sėdėsiu savo girgždančioje kėdėje, skaitysiu “Harį Potterį”. Ir mano šeimai paklausus: “Po viso šito laiko?,- aš atsakysiu: “Visados”. )

Tie, kas skaitė ir visus šiuos metus su Hariu ir jo draugais žengė kartu į nuotykius, koja kojon, supranta, kokį nuostabų dalyką patyrė, kiek jų vaikystė buvo turtingesnė už tų, kurie juokėsi ir vadino šią knygą kvaila ir vaikiška. Kai kas nors pasišaipo iš manęs, jog man, dvidešimt dvejų metų vaikiui, patinka “Hario Potterio” knygos, aš nusišypsau, ir dar kartelį suvokiu, kiek daug žmonės neišmoko, nebuvę viso šito dalimi.

7 knygos, 8 filmai, 14 metų.

Rodyk draugams

Trumputė mintis

Lietuva galėtų būti graži šalis. Deja per daug motinų verktų, jeigu nuvalytume purvą nuo Tėvynės veido.

Rodyk draugams

Svajok atsargiai

Nuo vaikystės svajojau įgyti “super” galių ir tapti pasaulio gelbėtoju. Nesvarbu, kokios ypatingos jos būtų - neįtikėtina jėga, galimybė skraidyti, mintimis valdyti daiktus - svarbiausia, jog savo rankose tūrėčiau galimybę padėti kitiems. Pamenu, kažkur girdėjau žodžius: “Svajok atsargiai, nes tai, ko nori, gali išsipildyti.”, tačiau nekreipiau dėmesio.

Savaime suprantama atėjo laikas, kai suvokiau, jog tai tikriausiai neįmanoma ir galiu veikti tik su tuo, ką turiu savyje žemiško. Tapau “kempiniuku” - ne tuo geltonu ir linksmu - bet užjaučiančiu ir sugerenčiu kitų liūdesį, padedančiu sunkiomis akimirkomis. Ir kol manyje kaupėsi kitų blogos emocijos pastebėjau tendenciją, jog ne tik sotus neužjaučia alkano, bet ir laimingas - nelaimingo. Ta šviesa atsirandanti žmogaus akyse, kai jis nudžiunga, kažkodėl šviečia ne kitiems, bet į vidų.

Ar pastebėjote, jog visi hejorai yra vieniši? Kodėl tie, kurie visus gelbsti yra atstumiami, jų vengiama? Kaip dydvyriai įgauna neįtikėtinų galių įkandus vorui, apsišvitinus radiacija, prisiuosčius paslaptingų dujų ar palietus užkeiktą daiktą, lygiai taip ir milžiniškas kiekis sukaupto liūdesio tave pakeičia. Tik netampama vienu iš daugelio, kuris kitoks. Tampama tokiu, kaip daugelis kitų - nematomu…

Rodyk draugams

Vaistukai

(Šaldamas stotelėje, stebiu stovinčią moterį ir jos, kokių septynerių metų, sūnų.)

-Mamyte, parduotuvėje galėsiu nusipirkt, ką noriu, už savo pinigus?

-Na, argi nori pirkti kažką, kai žinai, jog tėvelis serga, ir jam vaistukų reikia?

-Tai tėvelio vaistai 180lt kainuoja, o aš turiu 220lt…

Toks mažas, o taip gerai išmokytas NORĖTI.

Gaila - nesupranta, jog už pinigus ne viską įmanomą nusipirkti ir šokoladukas, bei raudona mašinytė tėvelio neatstos.

Rodyk draugams

Akimirkos

Visos gražiausios gyvenimo akimirkos vienatvėja yra nieko vertos…

Rodyk draugams